Paauglių agresiją skatina ir bobutės, ir čepai.

Įsivelti į, ko gero, beprasmišką diskusiją apie neva didėjantį paauglių žiaurumą paskatino pastarųjų savaičių "Balticum TV" laidose "Ant svarstyklių" išgirsta šios laidos vedėjo Vytauto Čepo, švelniai tariant, keista pozicija, susijusi su jaunimo elgesio problemomis.
Jei asmeniškai nepažinočiau pono Vytauto, tai po kai kurių jo straipsnių kitame miesto dienraštyje bei paskutiniosios jo laidos, transliuotos rugsėjo 17-ąją, net nesusimąstydama priskirčiau jį "nukvakti" linkusių diedukų kategorijai - ir tiek tos bėdos. Tačiau puikiausiai žinau, jog ponas Vytautas toks nėra.
Būtent dėl to ir yra sunku rasti atsakymą, kodėl ne tik socialinių mokslų daktaras Vytautas Čepas, bet ir kiti vyresnės kartos kolegos, bandantys žiniasklaidoje nagrinėti opias, visiems rūpimas ir šiuo metu aktualias problemas, tokias, kaip paauglių nusikalstamumas, jaunimo žiaurėjimas, agresyvumas, girtavimas ir pan., užuot profesionaliai su įvairių sričių specialistų pagalba analizavę šių reiškinių priežastis, pasitenkina seniokišku konstatavimu: "Dieve, Dieve, mūsų laikais to nebuvo..."

Šį teiginį ypač gerai iliustruoja paskutiniojoje laidoje "Ant svarstyklių" pasisakiusio žiūrovo, sovietmečiu, regis, dirbusio nepilnamečių reikalų inspektoriumi, mintys. Girdi, kaip tada puiku viskas buvę: vaikus nuo mažens prižiūrėję mokytojai, tam skirti milicininkai bei komjaunuoliškos organizacijos, vėliau - armija.
"O iš armijos jau grįždavo žmogus subrendęs, surimtėjęs", - dalijosi savo patirtimi visą gyvenimą su vaikas dirbęs pedagogas. Po tokių "filosofinių" minčių, kurias, beje, dažnokai propaguoja ir pats laidos vedėjas, norisi garsiai sušukti - žmonės, užmirškite pagaliau tą sovietmetį, jo nebėra ir, ačiū Dievui, niekada nebebus!
Užmirškite ne dėl to, kad jame viskas buvo blogai (to tikrai neteigiu, kaip ir nemanau, jog totalitarinė santvarka padeda žmogui tobulėti), užmirškime dėl labai paprastos priežasties - į tą pačią upę dukart įbristi neįmanoma.
Dabartiniam jaunimui sovietmetis - kaip mums baudžiava. Gyventi mums ir jiems ("blogiečiams" jaunuoliams ) reikia čia ir dabar. Ir tą daryti - gyventi kartu - mes turime mokytis taip pat kartu.
Kai kurių pagyvenusių žmonių nostalgija sovietmečiui yra ne kas kita, kaip jų nesugebėjimas prisitaikyti prie kitokių, šiandieninių, kur kas dinamiškesnių, iš esmės pasikeitusių gyvenimo sąlygų, pagaliau - jų nesugebėjimas pripažinti, kad jie paseno, jų nenoras mokytis gyventi kartu su šiuolaikiniu jaunimu.
O nesugebėjimas realybės matyti tokios, kokia ji yra, jau gali būti pavadintas ir specialiu medicininiu terminu.

Beje, apie vyresniosios kartos nesugebėjimą suvokti besikeičiančio pasaulio ir prisitaikyti prie jo (agresijos, destrukcijos, ko gero, nemažėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje) minėtoje laidoje bandė kalbėti ir universiteto dėstytoja, ir prokurorė, tačiau jų racionalios mintys paskendo chaotiškoje, išblaškytoje ir "supopsintoje" laidos koncepcijoje.
Vien ką reiškia pono Čepo nuostaba, išgirdus prokurorės pasakojimą apie dvi pagyvenusias moteriškes, kurios savo piktomis užuominomis išprovokavo vadinamųjų pankų negatyvią reakciją.
Ne išimtis, gerbiamasis Vytautai, tos moteriškės, o taisyklė: pikti, nuolat viskuo nepatenkinti, bambantys, gyvenimu ir niekam tikusiu jaunimu besiskundžiantys vyresnio amžiaus (ir ne tik) žmonės yra viena iš priežasčių, skatinančių jaunų žmonių agresyvumą ir žiaurumą.
Kalbant paprasčiau - kaip šauksi, taip ir atsilieps. Kuo daugiau savo laidose ir publikacijose koneveiksime paauglius, tuo jie bus agresyvesni. Niutono dėsnis - veiksmas lygus atoveiksmiui - vis dar veikia. Nes, kaip laidoje sakė prokurorė, pirmiausia jiems (kaip ir mums) reikia meilės, o ne niurgzliškų bambėjimų. Todėl apibendrinant jau ne kartą įvairiose diskusijose įvardytas jaunimo agresyvumą ir žiaurumą skatinančias priežastis (pradedant šimtus kartų iškoneveikta žiniasklaida ir baigiant šeimos, tėvų atsakomybe), viena iš pagrindinių galima būtų laikyti ir mūsų netolerantiškos, nekultūringos, iš principo agresyvios visuomenės nepasirengimą gyventi naujame pasaulyje, nesugebėjimą ir nenorą keistis.
Juk visada paprasčiau visomis nuodėmėmis kaltinti kitus, užuot pabandžius pasikeisti patiems.