Lietuvą vargina begaliniai paprasčiausių klausimų svarstymai, darbo grupių ir komitetų maratonai, ginčai, interesų karai ir visokie nesusikalbėjimai, kylantys dažniau dėl ribotų ambicijų ir pykčio, kad kažkas galvoja kitaip. Prie kavos puodelio ar troleibusuose visi kalba teisingai, tačiau kai tik reikia ką nuspręsti – stringame ir stojame. Tuomet pradeda klestėti įvairūs marginalai, vadžias į rankas ima smarkiau rėkiantys ir nuo visokių tikrų-netikrų neteisybių aukomis tapusieji. Todėl, regėdamas ritmą ir taktą praradusių politikų šokį, vis rečiau gilinuosi į jo judesius ir šokėjų poras, nuolat keičiančias partnerius bei drabužėlius.
Žinoma, visiškai atsiriboti nuo politikos, sociumo ar kitų kraštą draskančių įvykių negaliu ir nežadu. Sutvirtinęs kūrybines pozicijas ir daugiau laiko skirdamas kūrybai, pajutau, kad būtent šioje srityje galiu aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, patinka kam tai ar ne. Turiu savo poziciją, įsitikinimus, esu išmokytas gerbti įvairias nuomones, jei jos be riksmo ar paikumo. Bendrauju su šimtais žmonių: ir su gerbiamo amžiaus akademiku, ir anūku, kuriam vos ketveri. Tėvai mane mokė bendrauti su įvairiais žmonėmis, tikėti jų tikėjimu ir padėti jiems, jei tu girdi juos, o jie girdi tave ir ketina dėl valstybės reikalų ieškoti geriausių sprendimų. Neuždelstų sprendimų. Kvalifikuotų ir progresą skatinančių sprendimų.
Baugu, kad kasmet Lietuvoje menkinamas švietimas, mokslas, naujovės. Taip, žodžiais dauguma politikų ir partijų lyg ir už tai, bet realybė kitokia: sumenko kultūros sklaida, sunyko masinio fizinio ugdymo tradicija, išsigimė aukštojo mokslo sistema, kurioje jau net ir pakančiausiam darosi nesmagu. Sakysit, seno niurzglio rauda. Gal ir taip. Tačiau nesutinku, kad visa mano kūrybinė ar visuomeninė veikla yra begalinės dejonės, ašaros ar vien tamsių spalvų liejimas visur ir ant visko. Surandu daug palaikančių, pritariančių, padrąsinančių. Po kiekvieno kultūros komentaro LR pirmojoje programoje sulaukiu aibės skambučių, samprotavimų, dalyvauju poliloge su klausytojais, įsiklausau į jų pastabas, nuomones, išgyvenimus. Nesu abejingas ir mano muzikos kūrinių likimui, kurį lemia nuoširdūs ir puikūs jų atlikėjai muzikantai. Jais tikiu ir pasitikiu.
Penkių Lietuvos akademikų knygoje „Nerimas“ išsakytos mintys mane provokuoja meniniam rezonansui – greitai to kūrinio turinio ir formos išraiška paaiškės. Tačiau yra ir žmonių, gebančių gyventi be nerimo.
Neseniai keliavau su taksi į namus. Pasakoju vairuotojui, koks sudėtingas pasaulis, o jis sako – man viskas dzin. Kalbu jam apie emigracijos bėdą, o jis sako – man dzin. Kai privažiavome prie namų, lipu iš mašinos. O jis klausia – pone, o kas užmokės už kelionę? Aš jam ir sakau – o man dzin. Visa, kas vyksta ne su mumis, gali labai skaudžiai paliesti ir mus... Apie tai kažkada svarsčiau operose „Ten viduje“, „Prūsai“, „Karalienė Bona“, oratorijoje „Jėga ir ašaros“, elegijoje „Tėvynę palikusiems“, cikle „Maironio balsu“, simfoniniuose „Paskutinių baltų šokiuose“...
Mes esame itin pakantūs nepamatuotoms idėjoms, kurias siūlo mums aptingę „modernios Lietuvos“ statytojai. Koks juokdarys kokiame TV kanale pasišaipo, visi pasijuokiame, ir – tyla. Pakriko mūsų sąžinė, praradome saiką tyčiodamiesi iš visko ir nuolat, neapeidami nei šventų, nei brangių istorijai dalykų. Visuomenėje klesti cinizmas, destrukcijos džiaugsmas, dievinami pinigai. Štai reporteris kalbasi su žymiu verslininku, gyvenančiu Maskvoje. Apie ką jie kalba? Tik apie pinigus, kainas, išlaidas – kiek kainuoja butas, kava, vaistai ir t. t. Nejaugi nėra jokių kitų interesų? Nejau viename didžiausių pasaulio miestų nieko daugiau nevyksta, tik asmens dokumentų tikrinimas ar pietūs, kurie 10 kartų brangesni nei Vilniuje?
O juk būtent nutylėtuose įvykiuose, procesuose slypi daug svarbesni klausimai ir apmąstymai. O Lietuva? Nejaugi tik pandos gimimas Kinijoje ar niekaip nesutvarkomas nuolat užtvindomas kelio ruožas Rusnėje yra pagrindinės žinios? O gal užtenka kartoti dvi pavardes, kad įtikėtume, jog visi kiti Lietuvoje – tik potencialūs emigrantai? Kodėl pakliuvome į tokius primityvius spąstus ir taip sumenkome, suprastėjome, suvulgarėjome? Taip, prie šių procesų prisidėjo ir menininkai, išvedę į priekį bjaurų keiksmažodį, patologiją ir smurtą, nepagarbą moteriai ir lietuvybei bei krašto kultūrai. Viskas daroma prisidengus tariamai modernaus mąstymo iškaba, slepiant minties tuštybę po įmantriais itin draugiškų analizių traktatais. Nebeatskiriame, kas yra kas ir kodėl tas kas yra niekas.
Nerimą kelia ir mūsų žiniasklaidos elgsena. Gerai, kad nacionalinis transliuotojas pradėjo įvairinti informaciją, atsirado gyvo eterio laidų su pranešimais iš regionų, prasiplėtė temų ratas. Tačiau dar toli iki tikrovę, realų respublikos gyvenimą neiškreiptai atspindinčios žiniasklaidos. Šimtai labai svarbių mūsų gyvenimo faktų visai nepasiekiami platesnei visuomenei. Ką jau kalbėti apie informaciją iš pasaulio, kuri aiškiai filtruojama ir priklauso nuo žiniasklaidos bosų skonio bei išsilavinimo. Gaila, kad dar kiek gyvi kultūros leidiniai taip pat neberanda galių aštriau ir įvairiau pasisakyti bendraisiais mūsų kultūros klausimais, o ne vien mėgautis postmoderno recidyvais, dažnai nei su kultūra, nei su menu neturinčiais nieko bendra.
Apmaudu, kad viešajame gyvenime, aptariant esminius valstybės reikalus, visiškai eliminuoti intelektualai, mokslininkai, specialistai. Jų vietą užėmė atsitiktiniai, pagal partijų sąrašus postus užėmę pareigūnai, pramogų pasaulio atstovai, skandalistai ir keistos reputacijos asmenys, kuriems visada atviri žiniasklaidos portalai. Daugelyje Europos valstybių tokios praktikos seniai atsisakyta – apie rimtus reikalus kalba rimti, išmanantys žmonės, iš jų nesityčiojama, o jų įžvalgos vertinamos. Dabar reformas gali daryti bet kas, jokių perspėjimų niekas nepaiso. Tikiu, kad ir Lietuvos mokslų akademijos, kurioje narystė yra įpareigojanti tarnauti Lietuvos progresui, įtaka artimiausiu metu sustiprės tiek joje pačioje, tiek ir valstybės institucijose. Kito kelio nėra. Gal tuomet ir klaidų bus mažiau, ir politinės rimties bei pagarbos atsiras daugiau.
Pavasarį žiūrovų teismui pateiksiu baletą „Čiurlionis“, kurį stato lenkų menininkai. Jau dabar girdžiu priekaištų dėl tokio pasirinkimo. Atvirai sakau – bijau, kad visos mūsų pastangos atsitrenks į siaurą ir buką miesčionio mąstyseną tiek čia, Lietuvoje, tiek ten, Lenkijoje. Ar dirbtinai atšiaurūs santykiai – ne bukos politikos rezultatas? Taip, reikalingas polilogas, sprendimų alternatyvos, bet kol kas vietoj jų regime tik abipusius kaltinimus. Kasdien matau vis siaurėjantį tolerancijos spindulį, kuris greitai užleis vietą grubiai priešpriešai, insinuacijoms ir neapykantai. Trapiame pasaulyje destrukcija itin pavojinga.
Tačiau tikiu, kad tai tik laikina, praeisianti situacija. Tikiu mūsų nykstančios tautos jėga ir gebėjimu tinkamai pratęsti gyvastį, kol jai neiškilo rimti vidiniai ir išoriniai pavojai. Nelaukime.
Šiuo pasisakymu nukreipiu į save ugnį, nes ar kas pakęs, kad kažkoks muzikantas dar ir mąstytų. Tegu sau groja „Laisvės“ varpais Kaune ir džiaugiasi, kad dėl amžiaus neišmetamas iš universiteto. Šiandien ir to labai daug.
Profesorius Giedrius Kuprevičius yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, kompozitorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą