Šventė, kuri kažkur kitur

Šventė, kuri kažkur kitur

Yra žmonių, kuriems bambėjimas lyg gyvenimo prasmė. Jiems viskas, kas vyksta dabar ir kas bus ateityje yra blogai. Ir sunkia jie tą juodą spalvą nuo ryto iki vakaro, visur, visada, bet kokia proga. Gaila, kad už tai pinigų niekas nemoka. Jei mokėtų, visi bambekliai jau seniai būtų milijonieriai.

Tikrai nesu etatinis bambėtojas, tačiau šį kartą, kaip ir kiekvienais metais, su šeima atėjęs į Atgimimo aikštę švęsti Valstybės atkūrimo šventės, pajutau, kad tai, ką mes vadiname švente, yra kažkur kitur.

Čia, gi, susirinkę ir susigūžę nuo vėsos ir šalto vėjo, esame tik statistai, reikalingi kažkieno prieš daug metų parašytam ir kasmet kartojamam scenarijui įgyvendinti. Tikroji šventė taip ir lieka mūsų širdyse, neišsiliedama į džiugesio ir laimės triumfą, kokia ir turėtų būti Valstybės atkūrimo diena.

Tad leiskite šiek tie pabambėti, gal kas nors atsilieps, ką nors pasiūlys, patars, pamokys, pasidalins sava patirtimi, pagaliau išbars, kaip neteisingai mąstantį ar „dirbantį Kremliui“.

Tiesą sakant, šiais metais šalta lyg ir nebuvo - pliusinė temperatūra. Tačiau ilgiau stovint prakaitas taip pat nepylė, o jei būti visiškai tiksliam – buvo labai žvarbu.

Bet ką padarysi, jei visos mūsų didžiosios šventės sutelpa į labiausiai darganotą ir vėjuotą metų laiką. Tenka prisitaikyti. Tačiau, vargu ar kas nori taikytis prie akivaizdžių liapsusų, kurių, beje, visiškai nesunku išvengti.

Visi, ypač vaikai, jau gerokai sužvarbę, nekantriai laukėme renginio pradžios. Kuris vėlavo net 20 minučių! Galų gale, už Biržos tilto pasirodė procesija.

Suprantama, tikinčiajam mišios šventas dalykas, bet, ar negalima laiko suplanuoti taip, kad ir nelabai uoliems krikščionims, bei jų vaikams, o taip pat kitų tikėjimų žmonėms, bedieviams ir net ateistams, nereikėtų žvarbti laukiant renginio pradžios.

Juk visi jie Lietuvos piliečiai, visi myli Lietuvą ir pasiruošę dėl jos padėti galvas.

Iš tiesų, toks abuojumas, nesiskaitymas su atėjusiais nuoširdžiai paminėti valstybės atkūrimo dienos nuotaikos niekam nekėlė.

Dar daugiau, sunku buvo žiūrėti į mažuosius Lietuvos Jūrų kadetus. Gražūs, uniformomis pasirėdę, jau kariškai pasitempę, berniukai ir mergaitės sušalę styrojo darganoje, nekantriai laukdami kada rimti dėdės ir tetos pagaliau susirinks į vieną vietą ir prasidės tai, dėl ko jie čia gerą valandą žvarbsta vėjyje.

Bala nematė, tikriausiai nė vienas neperšalo ir rimčiau nesusirgo, bet gerbiami šventės organizatoriai - žygiuoja pirmieji Lietuvos istorijoje Jūrų kadetai, būsimieji karininkai, Tėvynės gynėjai, o Jūs neišlemenate nė vieno, kad ir menkiausio žodelio!

Vaikai mokėsi žygiuoti, ruošė uniformas, jaudinosi, laukė tos garbingos akimirkos, kada iškilmingoje rikiuotėje, kartu su kitais karo vyrais tvirtai mušdami koją, pražygiuos viso miesto akivaizdoje ir... nieko! Pražygiavo ir nužygiavo. Lyg jų iš viso ir nebuvo!

Keistoka buvo ir vicemero Arvydo Cesiulio sveikinimo kalba, kurią sužvarbęs ir sušalęs miesto vadovas skaitė iš vėjo draikomo lapelio. Tiesa, kaip ir kiekvienais metais, gerai ją girdėjo tik nedaugelis, mat, įgarsinimas jau nuo nepriklausomybės pradžios, yra sunkiai sprendžiama techninė problema ir vargu, ar artimiausiu metu pavyks ją išspręsti.

Stebina ir vis dar iš mados neišeinančios partinės vėliavos. Juk visos dabartinės politinės partijos nepriklausomybei niekuo nenusipelnė, tad tas vėliavas, matyt, reikia suprasti kaip partinę reklamą.

Tik, vargu, ar tokią dieną tai reikia daryti? Nieko, jei plevėsuotų Skautų, Šaulių sąjungos, Tautinio jaunimo sąjungos, Carito, Birutiečių ir panašių organizacijų, vėliavos. Jos veikė tarpukario Lietuvoje,ir kvietė žmones vienybei, santarvei, Tėvynės gynybai, o ir dabar nesirungia dėl valdžios.

Šiandiena tokia partinė reklama atrodo lyg partijų ekumeninis suvažiavimas, arba partinis turgelis, kur nugali tas, kuris atsineša daugiau vėliavų.

Suprantama, tai nėra tragedija, bet Vasario 16 derėtų užmiršti partiškumą, partines rietenas, nuoskaudas ir nesidangstyti partiniais simboliais ir pasijausti ne tik partiečiais, bet ir vieningos Lietuvos piliečiais.

Kad ir kaip ten būtų, žmonėms reikia švenčių, tačiau, čia norisi paklausti, kodėl į visokias paikas šventes ir šventeles suguža ko ne pusė miesto, o į valstybines – keli šimtai? Matyt atsakymas visiems aiškus.

Tokia, metai iš metų besikartojanti rutina, sukelia vienintelę emociją – nuostabą! Tačiau ne tą, kuri kyla iš netikėtumo ar susižavėjimo, bet priešingą - gimstančią iš apatiško tęstinumo, abuojumo ir iš to, ką žmonės vadina „tas pats per tą patį“.

Visa tai, kaip dabar „švenčiama“ (prašau labai neužpykti), vienas prie vieno kaip, kad buvo sovietmečiu: vadai ant pakylos, tiesa žemesnės, darbo liaudies demonstracija, kalbų sakymas, apdovanojimai, vėliavų, tik kitų spalvų, jūra...

Trūksta tik ugningų šūkių, šlovinančių partiją ir vyriausybę, ir rusų kalbos.

Jau seniai švęsti dera ne žvarboje ir vėjyje, o civilizuotai, šiltai ir jaukiai, kad ir didelėse palapinėse ar kitose užuovėjose, kur patys žmonės pasirinktų jiems labiausiai patinkančią akciją, kur būtų galima diskutuoti su žinomais ir autoritetingais istorikais, sociologais, ekonomistais, filosofais, kur ramiai ir neskubant galėtum išgerti taurę vyno (Veryga juk ne amžinas!), pasiklausyti atlikėjų koncertų, pažiūrėti dokumentinių filmų, meno ir kitokių parodų, pažaisti su vaikais.

Pagaliau pašokti, padainuoti, grojant įvairiai muzikai, o ne kaip dabar gūžtis nuo oro negandų, laukiant, kada baigsis mišios ir šventės vedėjas „pragros“ visus renginio punktus.

Po to,  viskam pasibaigus - pustekiniai namo sušilti!

Gal aš per daug radikalus, gal ko ir nesuprantu, bet manau, kad nemažai klaipėdiečių pritars, kad pagrindinei valstybės šventei būtinos permainos. Ir kuo greičiau jos bus padarytos, tuo geriau jausimės, o kiti sakys, va, klaipėdiečiai moka, gali ir žino, kad šventes reikia švęsti, o ne atlikinėti procedūras.

Ir vis tik nenustoju galvoti apie tuos mažuosius Lietuvos jūrų kadetus. Jie pirmąjį egzaminą išlaikė. Ir išlaikė aukščiausiu balu, nors sąlygos buvo labai nepalankios. Tačiau, ar išlaikėme mes, minėjimo (ar šventės?) dalyviai ir organizatoriai?

Vaikai, aišku, tikėjosi bent minimalaus dėmesio, bent kokio tai emocingesnio pastebėjimo – „Štai žygiuoja pirmieji Lietuvos Jūrų kadetai, būsimieji Tėvynės gynėjai, mūsų Valstybės ateitis!“

Deja, net tai organizatoriams buvo neįveikiama užduotis.

Gal, paprasčiausiai, apsižioplino, arba, kaip įprasta pagalvojo, ko čia sukti galvą, praeis ir taip! Ir praėjo.

Kadangi ir pats jaučiuosi dėl to nepatogiai, lyg būčiau prasikaltęs, siūlau jūrų kadetams, jiems priimtinu laiku, ekskursiją į Kauno Karo muziejų. Visas išlaidas apmokėsiu iš savo lėšų.

Gal čia be reikalo tiek prirašiau, daug kas užpyks, sakys visi šventė, o jam vienam, mat, viskas nepatiko.

Sutinku, tai tik mano vieno pastebėjimai ir nuomonė. Tačiau ranką prie širdies pridėjęs galiu visiems nuoširdžiai pasakyti – toks valstybinių švenčių šventimas man nepatinka, nes tai yra tik paminėjimas – šventės nėra!

Ji kažkur kitur, paskendusi mūsų kasdieninio gyvenimo rutinoje, iš kurios štai jau daug metų niekaip neišsikapstome.

Nesutinkate? Tada dar palaukime keletą metų.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder