Seimūnai balsavo už tai, ar per krizę 2010-2011 metais sumažintos senatvės pensijos turėtų būti grąžintos ne tik tų pensijų savininkams, bet ir, jei jie mirė, teisėtiems paveldėtojams. Deja, nuspręsta, kad jei jau tu numirei, tai - tik tavo problema. O pasityčiota iš žmonių - tiek senolių, tiek paveldėtojų - tuo, kad projektas grąžintas iniciatoriams tobulinti. Ką čia betobulinsi, kai tereikia priimti sprendimą „taip“ arba „ne“. Tačiau kadangi salėje buvo pensininkų atstovų, nuspręsta truputį sugudrauti ir lyg suteikti jiems vilties, kad teisingumas bus įvykdytas.
Taip, tai būtų teisingumas. Ir Seimo nariai tą, be abejo, supranta. Tačiau, kaip neretai būna, pritaikė dvejopus standartus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad senatvės pensijos yra žmogaus nuosavybė. Ir jis tai laužė ne iš piršto, o remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo konstatavimu. Tačiau jau tapo įprasta, kad Seimas vieniems Konstitucinio Teismo sprendimams aklai paklūsta, jei politikams tai naudinga, o kai nenaudinga, apsimetama, kad sprendimas yra nesuprantamas.
Kokių tik gudrybių parlamentarai nesigriebė, kad tik nuvogta pensijų dalis neatitektų teisėtiems paveldėtojams. Ypač propaganda pasižymėjo Algirdas Sysas.
„Konstitucinis Teismas pasakė, kad pensija nėra paveldima. Pensija nėra stalas, butas, mašina, kurie pereina iš rankų į rankas. Nes galima tada kalbėti ir apie tai, kad numirus pensininkui dar mokėti kažkokią pensiją kažkam, nežinau kam. Toks jau gyvenimas. Gyveni - gauni išmoką“, - kalbėjo politikas, nors jis, kaip ir visi, buvo gavęs Europos teisės departamento išvadą, kurioje juodu ant balto primenama, kad Konstitucinis Teismas pensijas įvardijo kaip nuosavybę.
A.Sysas apsimetė ir nesuvokiantis, kad niekas nesiūlo žmogui mirus jo pensiją vėliau mokėti jo vaikams, vėliau anūkams, proanūkiams ir taip kelioms kartoms iš eilės. Paveldima būtų tik ta pensijos dalis, kuri dėl krizės žmogui nebuvo išmokėta jam gyvam esant. Juk tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek tuometinis premjeras Andrius Kubilius ne kartą viešai buvo pareiškę, kad valdžia iš pensininkų tik laikinai pasiskolins pinigus, o vėliau juos grąžins. O jei žmogus mirė, skola turi būti atiduota paveldėtojui. Juk, pavyzdžiui, jei paimama paskola iš banko ir skolininkas vėliau miršta, už jį vėliau turi su banku atsiskaityti teisėti paveldėtojai. Skola niekur nedingsta. Kodėl turi būti kitaip, jei skolinga yra valstybė?
O užvis keisčiausias yra konservatorių elgesys. Juk būtent jie inicijavo, kad 2010-2011 metais būtų mokamos sumažintos pensijos. Tačiau ir paskutiniais savo vadovavimo metais 2012-aisiais (kai tuometiniai valdantieji džiaugsmingai kalbėjo apie įveiktą krizę) jie net neužsiminė apie tai, kad skolą senjorams reikėtų atiduoti. Akivaizdu, suprato, kad kitą kadenciją teks dirbti opozicijoje, nes žmonės jų „naktinių reformų“ ilgai nepamirš. O dabar jau vieningai balsavo, kad jų skolą grąžintų socialdemokratai su savo koalicijos partneriais. Lengva taip kovoti su krize, apie ką A.Kubilius net grasinosi knygą parašyti: praskolini valstybę bankams, prasiskolini pensininkams, o viską grąžinti liepi kitoms valdžioms.
Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą