Žmogų puošia darbas, mediką – kalėjimas

Ne­jau­gi ša­lies eko­no­mi­nė, tei­si­nė, kul­tū­ri­nė, ver­ty­bi­nė sis­te­ma per dau­giau nei dvi­de­šimt ne­prik­lau­so­my­bės me­tų šimt­me­čius vy­ra­vu­sį pa­ter­na­lis­ti­nį me­di­ko ir pa­cien­to san­ty­kį pa­ver­tė vi­siš­kos ne­pa­gar­bos ir nea­py­kan­tos, o kar­tais ir pa­si­pel­ny­mo šal­ti­niu?

Įvy­kiai ir juos ly­din­tys teis­mų spren­di­mai šo­ki­ruo­ja šian­die­nos me­di­kų ir me­di­ci­nos stu­den­tų bend­ruo­me­nę.

Trys jau­ni me­di­ci­nos spe­cia­lis­tai pra­ktiš­kai be įro­dy­mų siun­čia­mi į lais­vės atė­mi­mo įstai­gą dėl jiems pa­reikš­tų kal­ti­ni­mų dar­bo me­tu įvyk­džius sun­kų kū­no su­ža­lo­ji­mą spar­dant, mu­šant ir ne­tgi šo­ki­nė­jant ant li­go­nio.

Ma­ža to, kal­ti­ni­mus pa­tei­kęs as­muo sta­cio­na­ri­zuo­tas į Šiau­lių psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę sir­go al­ko­ho­li­niu de­ly­ru ir jam diag­no­zuo­ta ūmi psi­cho­zė.

Ži­no­ma, žmo­gui, ne­su­si­dū­ru­siam su psi­chi­kos li­go­niu, o juo la­biau su li­go­niu, esan­čiu psi­cho­zės bū­se­no­je, ši si­tua­ci­ja at­ro­do ab­sur­diš­ka, smer­kian­ti ir disk­re­di­tuo­jan­ti vi­są me­di­ci­nos per­so­na­lą.

Pap­ras­tu­mo dė­lei pa­sa­ky­siu, jog žo­dis de­ly­ras yra ki­lęs nuo lo­ty­niš­ko žo­džio de­li­ra­re, reiš­kian­čio iš­pro­tė­ti. Jo me­tu vi­siš­kai su­trin­ka dė­me­sys ir pa­si­reiš­kia ne­koor­di­nuo­tas, sun­kiai pro­gno­zuo­ja­mas el­ge­sys, ga­li­mai ly­di­mas iliu­zi­jų, ha­liu­ci­na­ci­jų.

Pa­si­reiš­kus psi­cho­zei li­go­nis ne­re­tai tam­pa ag­re­sy­vus ir pra­ran­da san­ty­kį su rea­ly­be. Jis ne­ten­ka ge­bė­ji­mo su­vok­ti ap­lin­ką, ne­be­ga­li orien­tuo­tis erd­vė­je ir lai­ke.

Vaiz­džiai kal­bant, to­kią li­go­nio bū­se­ną, ko­kią iš­gy­ve­no nu­ken­tė­ju­sy­sis, ga­li­ma bū­tų iliust­ruo­ti pa­veiks­lu, ku­ria­me li­go­nis yra vi­sų įvy­kių cent­re, jam bai­su, jį puo­la ir gąs­di­na įvai­riau­si gy­viai, bū­ty­bės, rea­ly­bė­je eg­zis­tuo­jan­tys daik­tai daž­nai įgau­na fan­tas­ti­nį pa­vi­da­lą ir li­go­nį te­ro­ri­zuo­ja, jis gi­na­si, taip daž­nai nu­ken­čia me­di­ci­nos per­so­na­las ir pa­ts li­go­nis.

Man kaip me­di­ci­nos stu­den­tui ky­la na­tū­ra­lus pro­fe­si­nis klau­si­mas, ar ga­li li­go­nis, bū­da­mas to­kios bū­se­nos, su­pras­ti ir įver­tin­ti ap­lin­ką, kuo­met psi­cho­pa­to­lo­gi­jos fun­da­men­tai tei­gia, kad ry­šio su ap­lin­ka de­ly­ru ir ūmi­ne psi­cho­ze ser­gan­tis žmo­gus pa­pras­čiau­siai ne­ten­ka?

Mums, bū­si­miems me­di­kams, ne­su­vo­kia­ma, kaip teis­mas ga­li nu­teis­ti ko­le­gas, rem­da­ma­sis kal­ti­ni­mais ir liu­di­ji­mais žmo­gaus, ku­ris nė ne­sup­ra­to, kur yra.

Žmo­gaus, ku­ris dar prieš pa­ten­kant į gy­dy­mo įstai­gą grū­mė­si su pa­rei­gū­nais. Ku­rio erd­vės ver­ti­ni­mas bu­vo ab­so­liu­čiai su­tri­kęs ir ku­ris kė­lė grės­mę sau ir ap­lin­ki­niams.

Trys jau­ni svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai, re­mian­tis to­kiais liu­di­ji­mais, siun­čia­mi ka­lė­ti. Kiek­vie­nam me­di­kui šio­je vie­to­je rei­kia su­klus­ti ir pa­klaus­ti sa­vęs, gal­būt aš bū­siu ki­tas?

Šian­dien me­di­ci­nos per­so­na­las ne­be­te­ko ir pa­gar­bos, ir žmo­giš­ko oru­mo.

Dirb­da­mas nuo­la­ti­nės įtam­pos ir di­džiu­lio krū­vio są­ly­go­mis, slau­gy­to­jas gau­na apie tūks­tan­tį li­tų, gy­dy­to­jas – du­kart tiek. To­kia yra nuo­la­ti­nės ri­zi­kos kai­na at­lie­kant sa­vo tie­sio­gi­nes pa­rei­gas pa­tek­ti be­lan­gėn.

Ma­nau, to­kie pa­vyz­džiai kaip šis at­sklei­džia vie­na di­džiau­sių mū­sų vi­suo­me­nės ydų.

Tai ver­ty­bi­nės sis­te­mos deg­ra­da­ci­ja, kas­die­ny­bė­je įpras­mi­na­ma pa­sto­viais kal­ti­ni­mais ir ban­dy­mu mo­ra­liš­kai ar fi­nan­siš­kai pa­si­pel­ny­ti iš to žmo­gaus, ku­ris pri­sie­kė sa­vo dar­bu pir­miau­sia ne­pa­kenk­ti. To, ku­ris dir­ba nak­ti­mis ir gelbs­ti gy­vy­bes. Ga­lų ga­le to, ku­ris pa­sky­rė sa­vo gy­ve­ni­mą pa­gal­bai ir pa­ra­mai.

Kiek­vie­nas pa­cien­to vi­zi­tas, kiek­vie­na su­teik­ta pla­ni­nė ar sku­bi pa­gal­ba šian­dien yra po­ten­cia­lus ieš­ki­nys. Spren­di­mai teis­muo­se prii­ma­mi neat­siž­vel­giant nei į pa­cien­to diag­no­zę, nei į ap­lin­ky­bes, nei eks­per­tų iš­va­das, nei kli­ni­ki­nės pra­kti­kos al­go­rit­mus.

Dau­gy­bė ge­rų spe­cia­lis­tų, pra­ra­dę už­tik­rin­tu­mą ir tei­sę į orų ir tei­sin­gai ap­mo­ka­mą dar­bą, jau pa­li­ko Lie­tu­vą.

Ar to­kia vi­suo­me­nės po­zi­ci­ja ir ša­lies tei­si­nių ins­ti­tu­ci­jų po­žiū­ris ne­taps dar vie­nu me­di­kų emig­ra­ci­jos va­rik­liu?

Šis skau­dus šiau­lie­čių pa­vyz­dys ro­do, jog me­di­kų bend­ruo­me­nė pri­va­lo iš­lik­ti vie­nin­ga ir gin­ti sa­vo tei­ses.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je li­go­niai mirš­ta nuo li­gų ir jų komp­li­ka­ci­jų, tuo tar­pu Lie­tu­vo­je, nuo gy­dy­to­jų ir me­di­ci­nos per­so­na­lo. Ūmi­nės psi­cho­zės ir ha­liu­ci­na­ci­jų apim­to li­go­nio liu­di­ji­mu, neat­siž­velg­da­mi į fun­da­men­ta­lią psi­cho­pa­to­lo­gi­jos teo­ri­ją, jau pa­ti­kė­jo du teis­mai.

Ar tarp dau­gy­bės de­šim­čių pa­cien­to tei­sių, api­brėž­tų bioe­ti­kos įsta­ty­mais, dar gy­vos li­ko tos de­šimt pa­cien­to pa­rei­gų?

Me­di­kams nė­ra mo­ka­ma po pu­sę mi­li­jo­no li­tų už kiek­vie­ną iš­gel­bė­tą gy­vy­bę. Ma­ža to, apie sėk­mės at­ve­jus me­di­ci­no­je nie­kas ne­tgi ne­šne­ka. Jais te­pa­si­džiau­gia gy­dy­to­jų ir stu­den­tų bend­ruo­me­nė. Ta­čiau bū­tent to­kios su­mos šian­dien Lie­tu­vo­je pri­tei­sia­mos už me­di­ko klai­dą.

Vi­siems na­tū­ra­lu ir su­pran­ta­ma, jog bu­hal­te­ris, pre­ky­bi­nin­kas, va­dy­bi­nin­kas, eko­no­mis­tas ar ana­li­ti­kas ga­li pa­da­ry­ti klai­dų. Ta­čiau me­di­ko klai­da – neat­leis­ti­na. Nei vie­nam ban­ko ana­li­ti­kui už ne­tei­sin­gai pro­gno­zuo­tą fi­nan­si­nių rin­kų sce­na­ri­jų pa­rei­gū­nai dar neuž­dė­jo ant­ran­kių, o štai vie­nos Kau­no li­go­ni­nės me­di­kės pa­da­ry­ta klai­da jos gy­ve­ni­mo dos­jė jau pa­puo­šė šiuo ak­se­sua­ru.

Me­di­ko pro­fe­si­ja ar­che­ti­piš­kai sie­ja­ma su pa­šau­ki­mu, pa­siau­ko­ji­mu ir pa­gar­ba.

Vis dėl­to šian­dien vi­suo­me­nė pa­mir­šo, jog už bal­tų cha­la­tų ir ste­tos­ko­pų yra šis tas dau­giau. Jog kiek­vie­nas me­di­kas – tai žmo­gus, ku­ris pa­si­rin­ko šią pro­fe­si­ją ve­di­nas vi­di­nių ver­ty­bių.

Ir tol, kol vi­suo­me­nės aky­se me­di­ko dar­bą vai­ni­kuos ka­lė­ji­mo be­lan­gė, svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­ga taps vis ne­ko­ky­biš­kes­nė, skur­des­nė ir sun­kiau priei­na­ma.

Stip­ry­bės ko­le­goms, ta­pu­siems šios ab­sur­diš­kos si­tua­ci­jos įkai­tais.