Afganistanas (XXI). Jei prastai mokysiesi, tapsi mokytoju

Koks gyvenimas verda oficialiose valstybinėse Afganistano mokyklose? Pradėti turbūt reiktų vėl nuo infrastruktūros temos. Valstybinės mokyklos po mečetės stogu nesiglaudžia, todėl pamokų organizavimui lieka keletas pasirinkimų: ankštos, mokinių perpildytos klasės ne itin gausiai Goro provincijoje nusėtuose mokyklų pastatuose ir ženkliai populiaresnės mokyklinės palapinės arba tiesiog aikštelės po atviru dangumi.

Pastarosiose pamokų efektyvumas itin priklausomas nuo oro sąlygų: lietus, vėjas, dulkės ar saulės kaitra labai nesunkiai sugriauna mūsų galvose jau iškilusius "romantiškus" vaizdinius apie gryname ore organizuojamą mokymą. Beje, reikėtų paminėti, jog parama "brezentinėmis sienomis" yra viena populiaresnių priemonių Goro provincijos švietimo sektoriui. Vykdami į atokesnius kaimus Lietuvos kariai dažnai vežasi ir keletą palapinių bei krūvą pačių elementariausių, tačiau čia labai vertinamų, mokyklinių reikmenų: pieštukų, trintukų, sąsiuvinių.

Kad ir kaip ten būtų, su palapinėmis speiguotomis Goro žiemomis neišsiverčiama, todėl paprastai mokslo metai čia trunka apie 7 mėnesius - šiltuoju metų laiku. Įprastai paskutinis skambutis Goro provincijos mokiniams sučirškia lapkritį ir tik vos keletas mokyklų čia veikia žiemos metu.

Dabar jau tikrai nenustebsite sužinoję, kad mokykliniai baldai ir vadovėliai čia taip pat priklauso prabangos kategorijai. Beje, mokytojams atlikti savo funkcijas yra tikras iššūkis - paprastai klasėse susigrūda bent 50 mokinių, o kartais ir visas 100. Galite tik įsivaizduoti, kiek kantrybės, o kartu ir pasitikėjimo savimi reikia vos 12 klasių baigusiam mokytojui, bandančiam suvaldyti "dešimt futbolo komandų" mokinių dėstant jiems gyvenimo tiesas ant aplūžusios kelių kvadratinių metrų mokyklinės lentos.

Kad ir kaip ten būtų, trūksta netgi tokių labai mažai patyrusių mokytojų, o iškalbinga statistika skelbia, jog vienam mokytojui Goro provincijoje vidutiniškai tenka mokyti 50 moksleivių.

Vietiniai kultūriniai ypatumai lemia, kad įprastai yra atskiros mokyklos berniukams ir mergaitėms, o jei mokymo įstaiga mišri, skirtingų lyčių vaikai mokosi atskirose klasėse ir pamokos organizuojamos pamainomis.

Beje, vaikai čia pradeda lankyti mokyklą tokio pat amžiaus kaip ir pas mus - 7 metų. Tik būtina paminėti įdomų dalyką: neretai, ypač atokesniuose provincijos rajonuose, tėvai "pameta" savo vaikų amžių ir kad jiems - būtent 7 metai, nusprendžiama tuomet, kai jau atrodo, jog jau atėjo laikas bei yra galimybės pradėti lankyti mokyklą. Todėl nenuostabu, kad vienoje klasėje besimokantys vaikai gali žymiai skirtis tiek savo ūgiu, tiek apskritai subrendimu.

Yra ir kitas įdomus dalykas. Nors įprastai mokymas, kaip ir pas mus, skirstomas į tris pagrindinius etapus: pradinė mokykla (1-6 klasės), pagrindinė mokykla (7-9 klasės) ir vidurinė mokykla (10-12 klasės), tačiau savarankiškai namie besimokęs mokinys gali išlaikyti atitinkamus egzaminus mokykloje ir patekti tiesiai į 6-ą klasę.

O kalbant apie egzaminus reikėtų paminėti, kad mokinių žinios čia tikrinamos gan dažnai. Kiekvienas semestras vainikuojamas atitinkamu kontroliniu žinių patikrinimu, po kurio ir sprendžiama, ar mokinys gali būti keliamas į aukštesnę klasę. Tokių patikrinimų išvengia tik mažiausieji moksleiviai: 1-3 klasių vaikų tobulėjimas įvertinamas pagal lankomumą.

Na, o didžiausias stresas, kaip ir pas mus, laukia absolventų. Baigiantys 12 klasių mokiniai laiko vadinamąjį brandos egzaminą, nuo kurio rezultatų dažnai priklauso, kiek plačiai atsiveria vartai į gyvenimą. Sėkmės atveju galima tapti studentu Kabulo (sostinė) ar Herato (didžiausias miestas Vakarų regione) universitetuose, o patys laimingiausieji gali pretenduoti į stipendiją ir išvykti studijuoti į Indiją ar Pakistaną.

Beje, Afganistano švietimo sistema šiek tiek apdraudžia mokinius nuo nesėkmingų brandos egzaminų rezultatų, tad į mokymo programas įtrauktos pamokos apie žemės ūkį vyresniųjų klasių moksleiviams. Nesublizgėjai brandos egzamino metu - gali ruoštis kelti žemės ūkio lygį tęsdamas studijas žemės ūkio aukštesniojoje mokykloje. Na, o jei žemės ūkis netraukia, Goro provincijos sostinėje Čagčarane veikia Mokytojų rengimo centras, kuriame pasitobulinus tikrai bus suteikta, nors ir menkai apmokama, darbo vieta.

"Vaikai labai stengiasi mokytis - jie supranta, kad išsilavinimas nutiesia gyvenime kelius. Kartais juos gąsdinu, kad jei prastai mokysis, užaugę taps mokytojais", - net nežinau ar rimtai pasakė, ar pajuokavo 32 metų dėstymo patirtį turintis mano pašnekovas.

Bus daugiau

Mariaus VARNOS ir Andriaus ČESNAUSKO nuotr.