Baltarusijos „mirties koridoriuje“

Baltarusijos „mirties koridoriuje“

Baltarusija – paskutinė likusi Europos šalis, kur dar taikoma mirties bausmė.Savo kasmetinės ataskaitos skelbimo atveju, žmogaus teisių organizacija Amnesty International suteikė žodį dukteriai nuteistojo mirties bausme žmogaus, kuriam buvo slapta atlikta mirties bausmė 2016 metais Baltarusijoje, rašo prancūzų Liberation žurnalistė Maud Margenat.

29-ių metų amžiaus Aleksandra Jakovickaja – nuteistojo mirties bausme žmogaus duktė, rašoma straipsnyje. „Jis buvo geras tėvas, niekada nekėlė balso“. Tėvą ji prarado 2016 metų lapkritį, kai Baltarusijos valstybės vardu jam paslapčia buvo įvykdyta mirties bausmė. Jis buvo apkaltintas jaunos moters žmogžudyste ir nuteistas uždarame teismo posėdyje, kur dalyvavo tik jo šeimos nariai, – pasak Aleksandros, tai buvo teismo proceso parodija. „Liudininkai pašaukti teismo, visi buvo išgėrę, teisėjas uždavė jiems klausimus keturis kartus, jų atsakymai kiekvieną kartą buvo skirtingi“, – pasakoja ji. Nusikaltimo vietoje buvo surasti kraujo pėdsakai, kurie nebuvo susiję su niekuo iš dalyvaujančių. Teisėjas to neįvertino, atsakęs, jog „niekas kitas negalėjo padaryti šio nusikaltimo“.

Baltarusija, tapusi nepriklausoma 1991 metais po TSRS subyrėjimo, liko vienintelė Rytų bloko šalis, kurios Konstitucijoje išliko mirties bausmė. Būdama Europos Sąjungos prieigoje ji ir toliau ją taiko, be to, griežčiausioje paslaptyje: nepateikiami jokie skaičiai, neskelbiami jokie vardai. Pasak galiojančio įstatymo, nuteisto mirties bausme kūnas neturi būti sugrąžintas jo šeimai, kuri atskirais atvejais net neįspėjama apie bausmės įvykdymą. Aukščiausia bausmė nuteisiama pagal 13 kaltinimo punktų, mirties bausme nuteisiami tik vyrai nuo 18 iki 65 metų amžiaus, rašo autorė.

Aleksandros tėvas „mirties koridoriuje“ praleido keletą mėnesių, kurių eigoje tarp jų vyko susirašinėjimas, ir aplankymas kartą į mėnesį. Nuteistieji nebuvo įspėjami apie giminaičių atėjimą į pasimatymų kambarį – jie kaskart būdavo apimami nerimo, sulig kiekvienu ėjimu kažkur baimindamiesi mirties.

Visą šį periodą šeima buvo puldinėjama internete. Juos kaltino tuo, jog „nusikaltimai pas juos kraujyje“. Kartą laiškai nuo jos tėvo nutrūko, iškart po nusiųstos užklausos dėl įgaliojimo, kad galima būtų kreiptis į Europos Žmogaus teisių teismą, aprašo straipsnio autorė.

Keletą mėnesių šeima visiškai nieko nežinojo, po to atėjo laiškas, informuojantis apie mirties bausmės įvykdymą jau prieš mėnesį. „Tokią situaciją labai sunku išgyventi. Mes net negalėjome jo palaidoti“, – pasakojo Aleksandra.

Spaudžiama Vakarų šalių ir Jungtinių Tautų Baltarusijos vyriausybė šiuo metu svarsto klausimą dėl naujo referendumo pravedimo šiuo klausimu. Pirmasis referendumas buvo surengtas 1996 metais ir jame baltarusiai nubalsavo už tokią tvarką, kuri yra šiandien. Andrej Paluda, kampanijos „Teisių gynėjai prieš mirties bausmę“ koordinatorius savo šalyje, rodo nusivylimą dėl kreipimosi į baltarusių Tautos apklausą: „Negalima suteikti liaudžiai galimybės pačiai spręsti tokius svarbius klausimus. Nes čia egzistuoja emocinis aspektas. Tai turi išeiti iš politinės valios“.

Andrej Paluda demaskuoja nepakankamą Baltarusijos teisės efektyvumą. „Vienas iš pagrindinių argumentų pasaulyje prieš mirties bausmę – tai juridinė klaida. Tačiau mūsų šalyje procesai dažnai vyksta apskritai be įrodymų“.

Jis visgi nenusimena ir tikisi, kad mentalitetas pasikeis. Jo nuomone, tautiečiai jau pasirengę mirties bausmės taikymo sritį privesti „prie sunkiausių nusikaltimų“, įskaitant terorizmą. Aleksandra, savo ruožtu, toliau pasakoja savo istoriją Baltarusijoje: „Kiekvieną kartą, kai aš apie tai kalbu, aš viską išgyvenu iš naujo, tai labai sunku. Tačiau aš darau tai, kad pakeisčiau žmonių nuomonę šiuo klausimu“.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder