Blogio simbolis atrodė nepajudinamas

1989 m. lapkričio 9 d. pradėjo byrėti Rytus nuo Vakarų skyrusi Berlyno siena. Likus keliems mėnesiams iki šios istorinės dienos, pasaulio galingieji leisdavo sau nedrąsiai pasvajoti: “Galbūt sieną griausime XXI amžiuje”.

Iki Berlyno sienos griūties buvo likę ketveri metai, kai kiek juokingai
kalbantis jaunasis
Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pirmą kartą prabilo apie pertvarką. Ilgainiui rusiškas žodis “perestroika” Vakaruose tapo kone burtažodžiu.

Nei pertvarką pradėjęs M. Gorbačiovas, nei didžiausi sovietų imperijos šalininkai ir priešai negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių metų vienas po kito pradės griūti poliai, ant kurių laikėsi po II-ojo pasaulinio karo sukurta vadinamoji blogio imperija.

Vakarams Berlyną skyrusi gelžbetonio ir vielos siena atrodė nepajudinama. 1989 m. birželį stalinistinio valdymo stiliaus šalininkas Rytų Vokietijos lyderis Erikas Honekeris (Erich Honecker) pranašavo, kad Berlyno siena stovės dar 50 ar 100 metų.

1989 m. birželį Sovietų Sąjungoje apsilankė Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kolis (Helmut Kohl). Per pokalbius su M.Gorbačiovu nebuvo išvengta ir dviejų Vokietijų suvienijimo klausimo. Dviejų šalių lyderiai sutiko, kad Vokietija turi būti suvienyta, tačiau “ne artimiausiu metu”. M.Gorbačiovas ir H.Kolis tikėjosi Vokietijos suvienijimo klausimą spręsti tik kitame tūkstantmetyje.

Juo labiau neskubėti ragino ir kitų Europos valstybių vadovai. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas (Francois Mitterrand) H.Koliui siūlė pagalvoti apie konfederaciją. Su nerimu Berlyno sienos griūties išvakarėse padėtį stebėjo ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer (Margaret Thatcher). “Geležinė ledi” baiminosi, kad suvienyta Vokietija gali sukelti katastrofą visoje Europoje.

“Kiekvienas iš mūsų stengėsi savaip nuspėti istorijos tėkmę. Tačiau mes visi klydome. Istorija sprogo”, - dabar prisimena M.Gorbačiovas.

Iniciatyvos ėmėsi žmonės

Įvykiai Rytų Vokietijoje klostėsi visai ne taip, kaip tikėjosi keli sustabarėjusio politinio biuro nariai. 1989 m. vasarą tūkstančiai vokiečių per Vengriją į Austriją spruko pamatyti laisvojo pasaulio. Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR) ištiko agonija - laikyti uždaras sienas su Vakarų Vokietija nebebuvo prasmės.

Po kelių didelių demonstracijų, raginančių atverti sienas, lapkričio 9 d. Rytų Vokietijos politbiuro narys Giunteris Šabovskis (Guenter Schabowski) paskelbė, kad šalies piliečiai galės nevaržomai keliauti į Vakarus.

Anamarija Refert (Annemarie Reffert) ir jos 15 metų dukra įėjo į istoriją: jos pirmosios po G.Šabovskio pareiškimo laisvai perėjo Berlyno sieną. “Vienintelis dalykas, ko aš norėjau - įsitikinti, kad mes galime keliauti”, - prisiminė moteris.

Dešimtys tūkstančių besišypsančių ir dainuojančių žmonių puolė prie Berlyno sienos. Ją saugantys žiaurumais pagarsėjusios specialiosios tarnybos “Stazi” karininkai ir eiliniai kariai buvo apstulbę ir sumišę. Dar prieš kelias dienas jie būtų turėję nemirktelėję atidengti ugnį į bandančius sprukti į kitą sienos pusę. Lapkričio 9 d. jie bejėgiškai stebėjo, kaip pirmaisiais kūjų ir plaktukų smūgiais buvo pradėta griauti kone tris dešimtmečius stūksojusi siena.

Atskirties žaizda gyja lėtai

Nors praėjo dvidešimt metų nuo Berlyno sienos griūties ir vėliau įvykusio šalies susivienijimo, skirtumai tarp Vakarų ir Rytų Vokietijos tebėra akivaizdūs. Nepadėjo net šimtai milijardų eurų, kurie buvo pumpuojami į jau suvienytos Vokietijos rytus.

Vokietijos mokslininkai suskaičiavo, kad iš šalies vakarų į rytus per pastaruosius dvidešimt metų buvo pervesta mažiausiai 1,3 trln. eurų (apie 4,5 trln. litų). Pavyzdžiui, Lietuvos klestėjimo laikais valstybės biudžetas buvo apie 30 mlrd. litų. Į Rytų Vokietiją per 20 metų buvo sukišta tiek pinigų, kiek užtektų Lietuvai labai padoriai gyventi 150 metų.

Didelė dalis vakarinės Vokietijos dalies gyventojų iki šiol savo tautiečius iš rytinės dalies laiko nedėkingais išlaikytiniais. Nors rytų vokiečių atlyginimai jau beveik priartėjo prie tų, kuriuos gauna vakarinės dalies vokiečiai, vykti dirbti ten, kur dar prieš dvidešimt metų buvo “socialistinis rojus”, mažai kas nori.

Tačiau per dvidešimt metų Vokietijoje išaugo nauja karta, kuri apie Berlyno sieną ir Vokietijos padalijimą žino tik iš tėvų pasakojimų ir istorijos vadovėlių. Šios kartos atstovai nebeskirsto savęs į rytų ir vakarų vokiečius.

“Mano kartos žmonėms tai tik istorijos dalis, - sako 19 metų studentas Sebastianas Melchioras (Sebastian Melchior). - Iš tikrųjų mums pasidalijimas daugiau nebeegzistuoja”.

Sergejus TICHOMIROVAS, "Respublika"