Estijoje - tautinės partijos proveržis

Suskaičiavus visus balsalapius, paaiškėjo, kad Reformų partija surinko 28,8 procento balsų ir turės parlamente 34 mandatus iš 101 (keturiais daugiau negu dabar). 

Antrąją vietą užėmė Estijos premjero Jurio Rato vadovaujama Centro partija su 23 procentais balsų (26 mandatai, vienu mažiau). 

Trečiojoje vietoje - Estijos konservatyvioji liaudies partija EKRE (17,8 procento, 19 mandatų, 12 daugiau negu dabar). 

Tolesnes vietas užėmė „Tėvynė“ (11,4 procento, 12 mandatų, dviem mažiau) ir Socialdemokratų partija (9,8 procento, 10 mandatų, penkiais mažiau). Kitos partijos neperžengė 5 procentų barjero.

Dėl vietų Estijos parlamente kovojo 1099 kandidatai.

Per pastaruosius 30 Estijos nepriklausomybės metų vyriausybėje viena kitą keitė arba kartu valdė vos dvi - Centro ir Reformų - partijos. Abi partijos remia Estijos narystę ES ir NATO, abi vienodai vykdė taupymo programas, leidusias išlaikyti nedideles valstybės išlaidas ir mažiausią skolos ir BVP santykį euro zonoje.

Reformų partija nori padidinti neapmokestinamą pajamų dydį ir sumažinti nedarbo draudimo įmokas, kad paskatintų darbo vietų kūrimą. 

Šiuo metu nedarbas Estijoje sudaro mažiau nei 5 proc., o ekonomikos augimas šįmet, prognozuojama, turėtų sulėtėti iki 2,7 procento. Pernai šalies ekonomikos augimas siekė 3,9 procento.

Centro partija žadėjo padidinti pensijas (8,4 proc.), o 20 proc. pajamų mokestį ir 21 proc. pelno mokestį pakeisti progresiniais mokesčiais (tai griežtai atmeta rinkimus laimėjusi Reformų partija), kad padidėtų valstybinės pajamos. Šią partiją jau seniai palaiko rusų mažuma, sudaranti maždaug ketvirtadalį 1,3 mln. Estijos gyventojų.

Vis dėlto didžiausia rinkimų laimėtoja laikoma tautinių-patriotinių pažiūrų EKRE, kuri 2015 metų rinkimuose buvo laimėjusi vos septynias vietas. 

Dabar partija liko trečia, nedaug atsilikdama nuo tradicinių didžiųjų partijų. Eurorealistiška partija griežtai pasisako už Estijos įstatymų viršenybės principą prieš ES, tikrąją atstovaujamąją demokratiją, normalias šeimas, tradicines vertybes ir prieš masinę migraciją iš trečiųjų šalių. 

Partija Estijos Nepriklausomybės atkūrimo proga vasario 24-ąją Taline surengė tradicinį daugiatūkstantinį žygį su deglais, o žygio kolona priekyje nešė plakatą su progresyviu šūkiu „Estija estams“.

Politologas Vadimas Volovojus:

- Estija iš tikrųjų yra gerovės valstybė ir daugeliui atrodo keista, kad nacionalistai ten yra labai populiarūs, nes pagal populiarų mitą už nacionalistus balsuojama tik ten, kur ekonomika stagnuoja. 

Mačiau, kaip vieno rinkėjo žurnalistai klausė, kodėl jis balsavo už EKRE, tai jis pasakė, kad šalyje jaučiama stagnacija, norisi kažkokių permainų... Kartais būna taip, kad šalis gyvena gerai, bet žmonėms nusibosta ta pati dešimtmečius nesikeičianti valdžia ir ima atrodyti, kad jų padėtis blogėja... 

Nors iš tikrųjų koks nors Mozambiko gyventojas tam estui nepritartų ir pamanytų, kad jis čia taip juokauja - jeigu jums blogai, tai ką kalbėti mums?.. Taigi, vienas žmonių motyvas balsuoti už EKRE yra nusibodęs stabilumas, primenantis stagnaciją, kažkokių permainų poreikis.

Kita priežastis - Estijos rinkimuose tikriausiai atsispindi ir ta bendroji europinė tendencija, kur nuolat susiduria tiedu klasikiniai elementai: nacionalizmas perša Europos federalizaciją. 

Vakaruose taip pat dažnai akcentuojamos nekontroliuojamos ir dirbtinai skatinamos migracijos keliamos problemos, Briuselio finansinis bei teisinis diktatas ir pan.

Taip yra visoje Europoje ir Amerikoje, tik pas mus šiuo požiūriu yra visiška stagnacija... Juokaujama dėl estų, kad iki jų ilgai eina permainos, bet paaiškėjo, kad iki mūsų jos eina dar ilgiau.

Nors valstiečių-žaliųjų triumfą paskutiniuose Seimo rinkimuose taip pat galima būtų priskirti protestinio balsavimo kategorijai prieš konservatorius ir socialdemokratus, kurie galiausiai net skilo...

Na, o tai, kad EKRE vadina „populistais“ ar „radikalais“, nieko naujo - tradicinės partijos taip visada reaguoja, kai tik pajunta, jog žemė slysta iš po kojų ir kažkas užima jų vietą. Tai yra politinės konkurencijos elementas. 

Turbūt daugiausia tokių epitetų sulaukia Vokietijos partija „Alternatyva Vokietijai“, tačiau jeigu partija dalyvauja politinėje kovoje, įstatymiškai registruota, prieš ją neiškelta jokių bylų dėl ekstremizmo ir pan., tai ji yra tokia pati partija kaip ir tie kritikai, tačiau jiems iš karto klijuojamos įvairios teoriškai žmones turinčios atgrasyti etiketės...

Tai yra desperatiška politikų baimė, kai nelieka ką pasakyti ir nerandama argumentų, tai paprasčiausia išvadinti oponentą „radikalu“ ir „populistu“...