- Iranas šią savaitę galutinai atsisakė savo įsipareigojimų dėl branduolinės programos, o daugelis apžvalgininkų jau seniai konstatuoja, kad Iranas tapo valstybe, turinčia branduolinį ginklą. Kaip jiems tai pavyko?
- Pavyko paprastai - technologijų paslėpęs kišenėje neišlaikysi, juolab kad tos technologijos nėra kažkokios ypatingai sudėtingos. Telieka prisiminti, kaip tokios technologijos atsirado Pakistane ar dabar - Irane. Atsakymas slypi centrifugose: jeigu sugebi atskirti atitinkamus izotopus ir turi kur išsikasti ar gauti žaliavos branduoliniam kurui gaminti, vadinasi, gali susikurti ir branduolinį ginklą.
Nereikia toli vaikščioti - pas mus Ignalinos AE reaktoriai buvo pritaikyti gaminti plutoniui, kuris yra tinkamas branduoliniam ginklui gaminti, t.y. buvo gaunamos tos reikalingos medžiagos nestabdant branduolinio reaktoriaus. Labai įdomi tų kuro strypų technologija...
Taigi, jeigu neklausytume, ką sako pasaulio galybės, turėjome visas galimybes susikurti medžiagą branduoliniam ginklui. Pati technologija nėra kažkas tokio ypatingo, tiesiog visi nori, jog tokios technologijos nebūtų platinamos, kadangi tai kelia pavojų neapsakomam skaičiui gyvybių. Pažiūrėkime, net dėl paprastų šaunamųjų ginklų nuolat kyla vajus, kad reikia riboti ar uždrausti, nors nuo jų nukentėti gali tik vienetai. Paprasčiau tariant, nėra jokios prasmės riboti daiktų, kurie gali nužudyti žmogų, gamybą ar platinimą, nes tai galima padaryti ir paprastu plaktuku.
Bet štai branduolinis, cheminis ar bakteriologinis ginklas yra visa kas kita - jis gali sunaikinti milžiniškus skaičius gyvybių, todėl pasaulis stengiasi riboti tokių technologijų plitimą.
- Tuomet neišvengiamai kyla klausimas, kodėl vieniems galima, o kitiems - ne?
- Taip, tas ribojimas yra labai savotiškas, tarsi pasakant: mes ir toliau turėsime, o jūs - neturėkite... Skamba įdomiai ir prieštaringai. Juolab kad pati branduolinė reakcija nėra vien sprogimas ar branduolinis ginklas, bet ir energetika.
Čia jau kitas klausimas, kiek ta energetika yra „žalia“, nes nuolat lieka pavojingos atliekos, bet tai pirmiausia reiškia galingus elektros generatorius ir sąlyginai pigesnės elektros gamybą visam šalies ūkiui. Jeigu kuras nėra blokuojamas, o šiais laikais kuro tiekėjų yra pakankamai, tuomet tokia valstybė pasiekia didžiausią savarankiškumo lygį.
Tuomet vėl kyla klausimas: ar moralu iš ko nors atimti tokią galimybę? Iranas apie branduolinį ginklą nekalba, bet pats jo elgesys, mano galva, rodo, jog yra pagrindo juos tuo įtarti. Pirmiausia jie pasako, kad mes didinsime sodrinimo laipsnį.
Ką tai reiškia? Elektrinėje branduolinis kuras visada yra mažesnio sodrinimo, nei tas, kuris reikalingas branduoliniam ginklui. Toks gąsdinimas ir šantažavimas tarsi pasako, kad jeigu mums nepadėsite, mes gaminsimės branduolinį ginklą. Tai skamba tarptautinėje arenoje labai „neskaniai“...
O čia dar į paviršių iškyla 15-os milijardų dolerių klausimas, t.y. Iranas reikalauja avanso už jų patiektą naftą, kadangi amerikiečiai blokuoja Irano naftos pirkimus. Jeigu Iranas negali parduoti savo naftos, užblokavus jų eksportą, jie negali pirktis rinkose to, ko jiems reikia šalies viduje. Taigi šie tramdomieji marškiniai yra labai skaudūs. Jeigu Europa tuos pinigus sumokės mainais į Irano naftą, iš esmės Amerikos žingsniai šiuo klausimu tampa niekiniai.
- Kaip jūs prognozuojate: ar Europa sutiks su Irano sąlygomis, kurias jau dabar daugelis vadina šantažu?
- Manau, tai labai priklausys nuo Donaldo Trampo (Donald Trump) elgesio. Jeigu JAV prezidentas elgtųsi ne taip iššaukiančiai, manau, kad su Europa Iranas galėtų suderinti sankcijas. Bet iššaukiantis elgesys savaime į atitinkamą pozą stato ir Europos politikus, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje. Jie sako, kad reikia tartis, negalima to daryti vienašališkai, na, o jeigu jis nesitaria, vadinasi, galima nesitarti ir kitai pusei... Jeigu toks skilimas iš tikrųjų vyksta, yra labai negerai...
- Šiomis dienomis paaštrėjo „Brexit“ proceso reikalai: Britanijos parlamente buvo vėl nemažai balsavimų, premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) visus balsavimus pralaimėjo, įskaitant ir mėginimą surengti priešlaikinius rinkimus. Tuo metu Europoje vis daugėja skepticizmo, kad britai apskritai gali ką nors naujo pasiūlyti. Kiek dar tęsis visa ši bakchanalija ir kaip prognozuojate tolimesnę proceso eigą?
- Eigą prognozuoti yra labai sudėtinga. Jeigu šiame procese yra kiek nors racijos, ji yra labai paslėpta - bent jau aš jos nelabai matau. Užtat daug yra ambicijų ir emocijų, o kai vyrauja ambicijos ir emocijos, tikėtis racionalaus sprendimo vargu ar galima.
Mano galva, viskas eina prie to, kad bus vadinamasis kietasis „Brexit“ be jokios sutarties. Tačiau kaip suveiks teisinė bei politinė sistema Jungtinėje Karalystėje? Mes matome, kad jau prasideda vieni kitų blokavimai: premjeras įpareigojamas, kad jis negali išstoti be sutarties, tačiau sutartis visada yra dvipusis reiškinys ir nebūtinai premjeras galės ką nors pakeisti.
Kaip išsispręs šie reikalai? Kita vertus, mes stebime, kaip vienas po kito lenda defektai tokioje stabilioje politinėje sistemoje, kaip Jungtinės Karalystės. Apie tai valstybės valdymo teoretikų buvo kalbama seniai - jie sakė, kad dabartinė valstybių valdymo sistema, kuri iš esmės buvo kurta XVII-XIX amžiuje, atgyveno, nes visi procesai smarkiai pagreitėjo.
O procesai pagreitėjo dėl IT technologijų plėtros ir komunikacijų spartėjimo, pokyčiai vyksta labai greitai, o politinės sistemos nesugeba su jais tvarkytis. Gal nuskambės keistokai, bet jau senovėje Roma žinojo, kad jeigu yra įtempta situacija, tuomet reikia vadovauti kažkam vienam.
Nes sprendimas reikalingas čia ir dabar, jo negalima priimti kitą dieną ar net po valandos, o tokią atsakomybę prisiimti gali tik vienas asmuo, turintis tam įgaliojimus ir pakankamą kompetenciją. Taigi, dabar neįmanoma pasakyti, kokia ateityje bus žmonių sociumo bei savęs valdymo sistema, gal vėl grįšime prie kažkokių patobulintų autokratijų varianto...
- Ar jums ponas B.Džonsonas panašus į tokį, kuris vienas galėtų imtis atsakomybės, priimant aiškius ir konkrečius sprendimus?
- Tai ne tiek svarbu, nes dabar sistema ne tokia, kad jis tai galėtų daryti. O sistema klumpa ir kuo tai pasibaigs - pamatysime. Nemanau, kad Jungtinė Karalystė gali iš principo atsiriboti nuo Europos. Net dabartinė išstojimo sutartis suformuluota taip, kad britai tarsi traukiasi, pasilikdami Europoje... Jeigu išlieka laisvas asmenų ir prekių judėjimas, tai kažkokius suvaržymus ar atsiribojimus gali daryti tik per atskiras sutartis, iš esmės paliekant sutarties puses toje pačioje sistemoje.
Tie, kurių ambicijos sako, kad reikia būtinai išstoti, lieka patenkinti, nes jiems atrodo, kad jie išstojo, lygiai taip pat patenkinti gali būti ir tie, kurie nori pasilikti, nes akivaizdu, kad britai niekur nedingo... Visas fokusas čia ir yra. Manau, tikrasis, grynasis išstojimas šioje sistemoje yra tiesiog neįmanomas - mes per daug esame integruoti vieni į kitus, kad būtų galima nutraukti kokias nors gyvybines jungtis. Todėl britai dabar gali mėginti ieškoti abipusių sutarčių naudos ne su ES šalimis - čia jau praminti takai, yra milžiniškos patirtys, taisyklės ir, žinoma, tam tikras pasitikėjimo kreditas...
O ką reiškia išeiti į naujas rinkas? Pirmiausia verslas ten turi kažką investuoti, o tuo metu pajamos smunka žemyn, tikintis, kad galbūt kada nors pavyks ir vėl iškilti. Tai labai sudėtingas procesas. Gerai, tarkime, jie tikrai išeis be sutarties, tuomet kaip trūkinės visi tarpusavio saitai ir siūlai? Lygiai taip pat - kiekvienu atveju bus pasirašomos dvišalės sutartys, kito kelio nematau...
- Amerikiečiai šią savaitę paskelbė, kad jau susitarė su Talibanu, jog iš Afganistano patrauks penkias savo karines bazes ir apie 6000 kareivių. Bet mums visą laiką aiškino, kad su teroristais negalima derėtis. Kaip suprasti tokį amerikiečių žingsnį?
- Teroristais galima paskelbti daug ką. Mes žinome, kad net mūsų prezidentė kai ką paskelbė teroristais, tik nebūtai tą patį galvoja kita pasaulio dalis... O kas tokie yra Talibanas? Na taip, sąlyginai juos galima pavadinti teroristais, nes jie beveik kasdien naudoja tokius kovos metodus.
Tačiau kaip bebūtų, Afganistane jie atstovauja tam tikrai daliai sociumo ir akivaizdu, kad ši dalis tikrai nėra menka. Niekur čia nedingsi. Todėl per juos reikia derėtis su ta dalimi, kuri pritaria karo nutraukimui ir padėties normalizavimui. Manau, pagal tokią logiką amerikiečiai ir derasi - Talibanas atstovauja žymiai daliai visuomenės, todėl turi dalyvauti šalies valdyme. Matyt, mainais reikalaujama, kad jie atsisakytų savo teroristinių metodų... Jeigu derasi, tai bent formaliai Talibanas nebus laikomas teroristine organizacija.
- Nuskambėjo dar vienas įdomus amerikiečių pareiškimas: kad jie turi galimybių bei priemonių sustabdyti „Nord Stream 2“ projektą. Tuo metu rusai paskelbė, kad pradeda naują grandiozinį Arkties dujų įsisavinimo projektą kartu su japonais, prancūzais ir kinais. Ar tai blefas, ar tikrovė?
- Grubiai žiūrint, galimybių visada yra - pavyzdžiui, pakišk po vamzdžiu gerą bombikę ir sustabdysi... Tik nemanau, kad jie taip ir planuoja, nors D.Trampo aplinkos pareiškimas tikrai drastiškas. Kaip dar jie gali sustabdyti? Galbūt per tam tikrų būtinų technologinių komponentų tiekimą dujotiekio statyboms? Bet šiame reikale pirmu smuiku groja vokiečiai, kurie puikiausiai tuos vamzdžius pasigamina.
Vadinasi, reikia su vokiečiais techniškai susitarti, kad jie nutrauktų šį projektą. Bet vokiečiai patys tai inicijavo, todėl vargu ar sutiks su tuo. Ką jie gali pasiūlyti vokiečiams mainais? Nežinau. Todėl tokie pareiškimai man primena kobros kapišono pūtimą - paleidžiama į orą informacija ir tikrinama, kokia bus reakcija. O dėl Arkties dujų padėtis nėra tokia paprasta, kaip jie pasakoja.
Dėl Arkties gamtos išteklių seniai vyksta arši kova tarp daugelio šalių ir negirdėti, kad būtų kaip nors išspręsta. Vyksta toks žaidimas: tai rusai nuplaukia ir įsmeigia savo vėliavėlę į Šiaurės polių, tai amerikiečiai... Simboliniai žaidimai tęsiasi, bet praktiškai šiuos telkinius galės eksploatuoti tie, kurie sugebės tai padaryti technologiškai. Jeigu tai būtų taip paprasta ir lengva, visi jau seniai būtų pumpavę dujas bei naftą. Nežinau, ar tos kompanijos turi tokias technologijas...
- Maskvoje realias trejų metų laisvės atėmimo bausmes gavo du protestuotojai prieš nesąžiningus, kaip jie vadina, rinkimus į miesto Dūmą. Bausmė vis dėlto žiauroka, ypač atsižvelgiant į faktą, kad protestai nebuvo itin skaitlingi ar kaip nors kėlė pavojų valdžiai. Ko išsigando Kremlius, kad pradėjo sodinti „žalius“ jaunuolius?
- Tai rodo tam tikrą baimę ir norą valdyti bet kokį šalyje vykstantį socialinio protesto procesą. Kas gali būti pavojinga režimui? Kai žmonių pyktis apima tam tikrą kritinę masę. Jeigu piktinasi tik nedidelis žmonių skaičius, tuomet režimui iš to yra daugiau naudos, negu žalos. Tuomet galima aiškinti visiems „partneriams“, kurie yra jautrūs demokratijai, kad štai žiūrėkite, ir pas mus yra demokratija, ir pas mus protestuoja, bet mes leidžiame visiems išsisakyti...
Kita vertus, Rusija visada deklaravo, kad yra valdomos demokratijos šalis, vadinasi, tokie jaunimo judėjimai turi būti, bet jie kartu turi būti valdomi tiek, kad neišaugtų iki kritinės masės. Manau, čia būtent toks tikslas ir yra. Be to, akivaizdu, kad valdžia vis dar eksperimentuoja, ji pati nežino, kaip tą procesą valdyti, bet kažką daryti reikia, todėl mėginama „pačiupinėti“ visuomenės nuotaikas per tokius nuosprendžius.
- Tuo metu ukrainiečiai paleido iš kalėjimo įtariamąjį Malaizijos lėktuvo numušimo byloje, nes esą nėra įrodymų, kad jis ten dalyvavo. Gana keista, nes tie patys rusai būtų mikliai iškėlę visus reikalingus įrodymus, ką jie yra darę tūkstančius kartų. Kodėl ukrainiečiai pasielgė priešingai tokiai logikai, rizikuodami to žmogelio gyvybe, nes rusams jis tikrai negali būti parankus liudininkas?
- Neaišku, kokia yra ta įrodymų bazė. Jeigu žiūrėtume kaltės laipsnį, akivaizdu, kad kažkas davė įsakymą dislokuoti „Buk“ sistemą konkrečioje vietoje - nebuvo taip, kad kažkoks eilinis kareivėlis nusprendė, sėdo ir nuvažiavo... Buvo ištisa įsakymų grandinė. Nežinau, ar tas žmogus sąmoningai prie tos grandinės prisidėjo, bet esu tikras, kad ten niekas sąmoningai to nedarė: visa veiksmų logika rodo, kad jie ten numušinėjo ukrainiečių karinį lėktuvą.
Jie įsivaizdavo, kad paleis raketą į ukrainiečių karinį lėktuvą, bet numušė civilinį lėktuvą. Jų kvalifikacijos stoka tokia didžiulė, kad niekam nešovė į galvą mintis, kad tokie ukrainiečių kariniai orlaiviai tokiuose aukščiuose neskraido... Vos tik pamatę, kokiame aukštyje skrenda objektas, jie turėjo suprasti, kad tai nėra jų taikinys.
Bet gavo įsakymą numušti ir numušė - tai parodo tos publikos lygį. O ukrainiečių logika, paleidžiant įtariamąjį, aiški: jį paleido demonstruodami, kad jeigu nėra įrodymų, tai žmogų reikia paleisti. Ir tą pademonstravo specialiai Rusijai, kad jie taip pat turi elgtis su ukrainiečių belaisviais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą