Kazachstano prezidentas: "Nepriklausomybė - aukščiausia mūsų vertybė!"

Nepriklausomybės rūmuose, kur vyko šventė, buvo juntamas jaudinančių susitikimų šurmulys: viens kitą atpažįsta barzdoti senoliai, apsikabina ordinuoti draugai, viena kitos auskarus giria žvitrios merginos. Salė - milžiniška, atspindinti ir neaprėpiamą, devintą pagal dydį, pasaulio šalį, besidriekiančią per 2,7 mln. kv. kilometrų.

Tikrove grįsta šventinė kalba

Į šventę rinkosi svečiai iš visų Žemės kraštų, tarp kurių - ir Kazachstano ambasadorius Lietuvoje Galymžanas Koišybajevas, kurio rūpesčiu šių eilučių autorius ir atsidūrė nepriklausomybės šventėje. Diplomatinio korpuso vyrai ir moterys, kaip teko man pačiam patirti, dirba 24 valandas per parą. Kad ir kuriuo metu parašysi žinutę Kazachstano ambasados pirmajai sekretorei Karlygaš Izbaskanovai, tuoj pat gausi atsakymą. Tai paliudijo ir daugiau dalykinių reikalų su ja turintis Geopolitinių studijų centro Vilniuje ekspertas Vadimas Volovojus.

Įprastas kazachų santūrumas nepajėgė užgožti šventės dalyvių džiaugsmo dėl puikių nepriklausomos valstybės rezultatų per dvidešimt metų ir visapusiškai talentingo Kazachstano prezidento Narsultano Nazarbajevo. Jis ir naujosios sostinės Astanos architektas įprastąja prasme, ir visos valstybės architektas plačiąja prasme. Jo šventinės kalbos įdomu bei vertinga buvo klausyti dėl to, kad per dvidešimt metų sukurta tikrovė patvirtina parinktus žodžius.

"Šiandien verta prisiminti, nuo ko mes pradėjome. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais 40 procentų žmonių gyveno už skurdo ribos. Lyginant su 1990-aisiais, pramonės produkcija sumažėjo dvigubai, o žemės ūkio - trečdaliu... Infliacija siekė du tūkstančius procentų...

Simboliška, kad mūsų sėkmės kelias prasidėjo nuo kelio į žvaigždes. Prisimenu, kiek man reikėjo atkaklumo ir pastangų, kad Tochtaras Aubakirovas ir Talgatas Musabajevas taptų pirmaisiais mūsų žemės sūnumis, prasiveržusiais į kosmosą. Mes užsitarnavome viso pasaulio pasitikėjimą... Į šalį atėjo stambiausi investuotojai. Bendrasis vidaus produktas kasmet augo po 10 procentų. Kazachstanas sėkmingiausiai iš NVS šalių perėjo į rinkos ekonomiką. Mažojo ir vidutinio verslo subjektų padaugėjo 35 kartus, daugiau kaip du milijonai piliečių rado sau darbą šioje sferoje. Dvidešimčia kartų išaugo jos pajamos. Pasaulio banko reitingų duomenimis, Kazachstanas pagal verslo parametrus užima 47 vietą pasaulyje, pralenkdamas visas NVS šalis. Nacionalinio banko rezervai ir Nacionalinio fondo aktyvai siekia 80 milijardų dolerių. Tokių augimo tempų pasaulio ekonomikoje dar nėra buvę. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje per dvidešimt raidos metų bendrasis vidaus produktas išaugo 3 kartus, Malaizijoje - 2 kartus, Singapūre, Lenkijoje - 4 kartus, Vengrijoje - 5 kartus, o pas mus - 16 kartų! Britų specialistų vertinimais, iš XXI amžiaus 25 dinamiškiausių ekonomikų, Kazachstanas užima trečiąją vietą, praleisdamas tik Kiniją ir Katarą", - vardijo prezidentas.

Sėkmės sparnai - protinga jaunystė

"Pirmieji įspūdžiai - patys teisingiausi, pirmoji mintis - pati geriausia!" Jei šie "bytnikų" žodžiai neklaidina, tai Kazachstanas kyla aukštyn lyg raketa. Tai liudija lyg ir smulkmenos.

Jau iš Kijevo į Astaną skrendančiame boinge kazachai priminė japonus Amerikoje - visi apsikarstę naujausiais mobiliaisiais ir kompiuteriais. Mano mobilusis, man tokia patogi ir miela "Nokia" ten atrodė kaip Šatrijos gamybos slidės Monblano slidinėjimo trasoje... Kad aukštųjų technologijų daikčiukai nėra snobizmo aksesuarai, įsitikinau jaunimo sambūryje kavinėje per atsisveikinimą.

Inovacijų ir verslo magistras, Technologijų komercializacijos sistemų koordinacijos centro ekspertas Abilda Šamenovas pasitikslino, kokia kalba man lengviau kalbėtis - rusų ar anglų, nes jis mokslus baigęs Mančesteryje. Mums paskirta globotoja Gulnaz Altynbajeva, Kazachstano užsienio reikalų ministerijos tarptautinės informacijos komiteto atašė, yra baigusi studijas Kanados McGill universitete, jos kolegė Aigerim Seisembajeva - Maskvos tarptautinių santykių institute.

Jų teigimu, valstybėje vyrauja nuostata, kad kiekvienas jaunuolis, jei tik nori, gauna finansines galimybes studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose, o kas neturi galimybių išvykti, tas gali studijuoti prestižiniame Nazarbajevo universitete Astanoje arba kitose šalies aukštosiose mokyklose, kuriose dėsto pasamdyta pažangiausia pasaulio profesūra.

Prezidentas savo kalboje pabrėžė gerus gimstamumo, švietimo sistemos rezultatus. Unikalios programos "Bolašak" dėka tūkstančiai jaunųjų kazachstaniečių gavo išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose ir visi noriai grįžo į gimtąją šalį, nes joje mato puikias perspektyvas. Šalyje kuriamas dvidešimties Inovacinių intelektualiųjų mokyklų tinklas, klojantis pamatus išminties potencialui. Kadangi per artimiausius 10-15 metų pasaulio laukia nauja technologijų revoliucija, Kazachstanas tam uoliai ruošiasi suvienydamas gamybą, mokslą ir švietimą. Visuotinė kompiuterizacija, informacinės erdvės suskaitmeninimas - visur skamba tokie šūkiai, kaip antai Lenino laikais "Komunizmas - tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija!"

Jaunieji kazachstaniečiai tiki ir prezidentu, ir valstybės ateitimi. Matyt, dėl to, kad jie mato, jog kreipimaisi į Kazachstano žmones, kasmetinės konkrečios programos, kurias skelbia prezidentas, yra apčiuopiamai ir akivaizdžiai vykdomos.

Mano sutikti jaunuoliai nuoširdžiai priėmė ir tokius šventiškus prezidento žodžius: "Mano, Pirmojo Prezidento ir Nacijos Lyderio, istorinė pareiga - vesti mūsų liaudį erškėčiuotu Nepriklausomybės keliu. Ant Tėvynės altoriaus aš padėjau savo gyvenimą, visas savo jėgas. Tai mano likimas, mano atsakomybė, mano gili ištikimybė Nepriklausomybės idealams. Esu įsitikinęs, kad XXI amžius bus geriausias mūsų liaudies ir Kazachstano istorijoje. Laikas pasirinko mus, ir mes įgyvendinome savo istorinį šansą".

Atominio ginklo žaizdos

Sveikatos apsaugos finansavimas, išaugęs 107 kartus, visiškai išspręsta butų problema, ekonomikos diversifikacija, rekordiniai javų derliai. Tai, kas tarybiniais laikais buvo tik gražūs propagandiniai žodžiai, visa tai nepriklausomybės laikais tapo akivaizdžia tikrove.

Kazachai tebejaučia Tarybų Sąjungos laikų žaizdas ir nuoskaudas. Matyti pačios nežmoniškiausios komunistinės politikos apraiškos - prie Semipalatinsko veikęs branduolinių sprogdinimų poligonas. Dokumentiniame filme rodoma, kaip Hirosimos ir Nagasakio atominių bombų galingumus viršijančių tarybinių bombų bandomieji sprogdinimai šlavė nuo žemės paviršiaus jurtas, namus, žmones, avis ir žirgus, o dešimtmečiams aplinkui paliko baisius apsigimimus ir ligas. To buvo negana - radiacinės zonos link buvo plečiami garsieji plėšiniai, kuriuose išaugintais javais buvo maitinama vargšė tarybinė liaudis, taip ir nesulaukusi žadėtojo rojaus.

Savo kūnu jausdamas atominio ginklo žaizdas, Kazachstanas ėmė vadovauti pasauliniam judėjimui už branduolinį nusiginklavimą, Jungtinių Tautų Organizacijoje pristatė aktualiąją žmonijos programą.

Prieš dvidešimt metų neturėjęs ko eksportuoti, šiandien Kazachstanas žaliavas ir produkciją parduoda į 126 pasaulio šalis už 75 mlrd. dolerių. Tai padaryti leidžia 350 naujų gamyklų su 200 tūkst. darbo vietų. Naftos gavyba išaugo 3 kartus. Akmens anglis leidžia pagaminti 78 proc. šaliai reikalingos elektros energijos. Tiesiami geležinkeliai ir automobilių keliai, jungiantys Kiniją ir Rusiją.

Astana - stepių stebuklas

"Mes laimėjome Astanos kazachų dramos teatro projekto konkursą!" - su pasididžiavimu prisistatė architektas Saulius Pamerneckis Kazachstano Respublikos ambasados surengtame Nepriklausomybės dvidešimtmečio pokylyje Vilniaus rotušėje.

Padovanotame atviruke puikavosi itin moderniški rūmai, tad architektas skubėjo paaiškinti, kad Astanoje, XXI, o gal ir XXII amžiaus mieste, viskas atrodo tarsi nuleista iš kosmoso. Kol savo akimis nepamatai, įsivaizduoti sunku... Kai pamatai, pirmiausia norisi lyginti su Dubajumi, Abu Dabiu. Kai geriau įsižiūri, pastebi, kad Astanoje mažiau prabangos, bet daugiau minties, daugiau humanistinės koncepcijos.

Pirmoji ekskursija Astanoje - į sostinės generalinio raidos plano projekto kūrimo būstinę. Joje projekto vadovas, architektūros profesorius Amanžolas Čikanajevas patvirtino: "Tikrai, kazachų teatrą statysime pagal lietuvių projektą. Jis laimėjo konkurse. Apskritai, sostinė kuriama tarptautinių konkursų keliu. Šalies prezidentas, apdovanotas ir architekto talentu, vadovauja Astanos architektūrinei tarybai, asmeniškai kuria bendrąsias sostinės raidos vizijas, jas detalizuoja žymiausi pasaulio architektai. Miestas auga pagal 1998 metais Japonijos architekto Kisho Kurokawos parengtą planą. Reikšmingiausiems visuomeniniams objektams skelbiami tarptautiniai konkursai, kurių vertinimo komisijos - autoritetingiausi pasaulio architektai".

Prezidentas didžiuojasi, kad "Astana tapo mūsų vieningąja idėja, ekonominio, kultūrinio ir politinio mūsų valstybės gyvenimo epicentru, ateities lopšiu".

Čia surengiama vis daugiau svarbiausių tarptautinių renginių, tarp kurių - ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sąskrydis. Naujoji Kazachstano sostinė kviečia pasaulį imtis globaliosios finansų reformos, neapsiriboti kosmetinėmis kovos su ekonomikos krize priemonėmis, o sukurti pasaulinį antikrizinį planą, kurio darbų aikštele taptų Astana. Čia vyksta ir pasaulio religijų hierarchų sąskrydžiai, Islamo bendradarbiavimo organizacijos konferencijos. Tai - veržlios valstybės tarptautinės veiklos vaisiai.~

Tokiems renginiams - visos sąlygos: pakanka rūmų, erdvių, aptarnaujančio personalo. Štai milžiniškas baigiamasis koncertas vyko Astanos arenoje - amfiteatriniame stadione, talpinančiame 30 tūkst. žiūrovų, turinčiame pakeliamąjį 10 tūkst. kv. m ploto stogą. Technikos ir šviesos efektų čia šitiek, jog tiesiog nebeaišku, kas skraido - šokėjai ar žiūrovai...

Pagrindinis nepriklausomybės koncertas vyko Kazachstano centrinėje koncertų salėje. Nors jau teko apsilankyti daugelyje pasaulio teatrų, koncertų ir konferencijų salių ir muziejų, tačiau Astanos salė privertė nusistebėti puikia akustika, technologijų naujovėmis, jaukumu ir, be abejo, gigantiška apimtimi. Koncertai, surengti išskirtinai Kazachstano meno meistrų jėgomis, liudija ir pagarbą liaudies muzikai, ir pasaulinio lygio scenas jau apėjusių talentų jėgą. Atlikėjų buvo ne mažiau kaip tūkstantis.

Ne viskas taip paprasta

Po visų iškilmingų minėjimų, koncertų, atsiglėbesčiavimų su naujaisiais draugais viešbutyje parašiau žinutes vaikams, kad pasitiktų Vilniaus oro uoste. Mieloji "Nokia" nustebino pranešdama, kad žinučių išsiųsti nepavyko. Kadangi įspūdžiai neleido užmigti, televizoriaus pulteliu keliavau per kanalus ir išgirdau grėsmingai džiugų Rusijos pirmojo kanalo diktorės balsą: "Kazachstano vakaruose, Žanaozeno mieste, plykstelėjo masiniai neramumai. Tai įvyko po respublikos nepriklausomybės 20-mečio minėjimo, kai su policija susigrūmė anksčiau iš darbo atleisti naftininkai, kurie buvo nepatenkinti mažais atlyginimais kompanijoje "Ozenmunaigaz". Buvo sudegintas miesto akimato, viešbučio ir minėtos kompanijos pastatas. Netvarkai įveikti valdžia nusiuntė specialiuosius dalinius ir kovos techniką. Žuvo 12 žmonių, daugiau kaip šimtas buvo sužeisti"

Kai važiuodamas Vilniumi įsijungiau "Svobodos" radiją, sužinojau, kodėl mobiliuoju nepavyko išsiųsti žinučių: "Prasidėjus neramumams Kazachstane buvo išjungti telefono ryšiai".

Išgirstosios naujienos taip nesiderino su ką tik patirta šventės dvasia, su naujųjų pažįstamų ir draugų nuotaika. Nejau kažkas labai norėjo sugadinti tokią brangią ir taip gražiai surengtą šventę - nepriklausomybės dvidešimtmetį?

Ar toli Kazachstanas?

Nebetoli. Kai Klaipėdoje buvo atidarytas Kazachstano Respublikos Garbės konsulatas, vadovaujamas dr. Benedikto Petrausko, kai Vilniuje, Žvėryne, buvo pastatyti Kazachstano ambasados rūmai su be galo veikliais ir draugiškais darbuotojais, kai tarp mūsų valstybių randosi bendrų darbų ir reikalų, tada tolimi atstumai tapo įveikiami.

Čia tiktų literatūros klasiko Juozo Baltušio žodžiai "Tėvų ir brolių takais". Tačiau kalba būtų ne apie Ameriką, o Karagandą, į kurią komunistinė Maskva trėmė tūkstančius lietuvių šeimų. Gyvuliniuose vagonuose jiems Kazachstaną pasiekti buvo toli. Ne visi gyvi liko, o liudytojai mena ypatingą kazachų nuoširdumą tremtiniams, dosnią pagalbą tada, kai jos labiausiai reikėjo.