- Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo metiniame pranešime prišnekėjo daug įdomių dalykų, iš kurių įdomiausias - esą reikia keisti Rusijos Konstituciją. Kodėl ją dabar prireikė keisti?
- V.Putinas sprendžia savo, kaip Rusijos valdovo, išlikimo problemą po 2024 metų... Netgi iš tos negausios informacijos, kuria disponuojame, galima daryti išvadą, kad bus stiprinama visa eilė institucijų. Pirmiausia - premjero pozicija, o taip pat valstybės saugumo ir gynybos taryba, federacijos taryba bei parlamentas. Visa tai yra daroma prezidentinės valdžios galių sąskaita.
Tai liudytų, kad V.Putinas suvokia, jog scenarijus, pagal kurį jis ir toliau išlieka Rusijos prezidentu, negali būti realizuojamas, todėl jis ieško pozicijos, iš kurios jis galėtų toliau veikti. Kita vertus, čia yra atakuojamas potencialus oponentas ar konkurentas kituose rinkimuose.
Aiškiai yra taikomasi į Aleksandrą Lukašenką, nes jeigu integracija su Baltarusija vis dėlto įvyktų, tuomet A.Lukašenka galėtų dalyvauti rinkimuose jau į sąjunginės valstybės prezidentus. Todėl jam prieš nosį iškart pastatomos geležinės kurpės, kurių sunešioti jis negalės - būtinai reikia Rusijoje pragyventi 25 metus, o gyvenimas Tarybų Sąjungoje čia nesiskaito...
Taigi, A.Lukašenka čia niekaip nepraeina, tačiau tai rodo, jog į jį žiūrima kaip į potencialų priešininką ir mėginama nuo jo atsiriboti. Kita V.Putino pozicija gali būti saugumo tarybos vadovo, kurią jis užima ir dabar kaip prezidentas. Šios tarybos sekretoriumi darbuojasi jo geras draugelis Nikolajus Patruševas, o štai dabartinis premjeras Dmitrijus Medvedevas nukanalizuojamas į šios tarybos vadovo pavaduotojo poziciją...
- Kodėl taip pasielgta su D.Medvedevu? Juk jis tarsi visada demonstravo ištikimybę ir visišką paklusnumą savo bosui...
- Manau, kad tai yra tiesiog susitarimo reikalas. V.Putinas geriau negu bet kas kitas valdo informaciją apie realius visuomenės nepasitenkinimo mastus. Nepriklausomų ekspertų manymu, apie 70 proc. Rusijos mokesčių mokėtojų ir balso teisę turinčių asmenų pageidauja radikalių pokyčių.
Čia nekalbama apie tuos evoliucinius pokyčius, kuriuos paminėjo V.Putinas savo pranešime. Čia kalbama apie tikrus ir radikalius pokyčius. Tokios institucijos kaip nacionalinė gvardija atsiradimas mums byloja, kad V.Putinas suvokia šią grėsmę... Taigi, ruošiamos tam tikros V.Putino atsitraukimo pozicijos ir jokių kitokių atsakymų čia nėra.
Kur kas svarbesnis klausimas: ar tikrai V.Putinas yra blogesnis variantas mums, nei kas nors kitas? Mano analizė rodo, kad tikrai ne blogesnis - senstelėjęs veikėjas, leidžiantis korupcinėmis schemomis įvairioms grupuotėms valdyti Rusiją, turintis savų žmonių ratą, kurių gerove jis pakankamai gerai rūpinasi, ir kurio elgesys tarptautinėje politikoje yra daugiau demonstratyviai agresyvus, negu realiai.
Manau, kad toks V.Putinas, koks yra dabar, mums yra pats geriausias variantas.
- O koks variantas gali būti blogesnis?
- Dėl masinės propagandos ten yra priperėta nemažai tokių gana agresyvių nacionalistų, kurių aš čia sąmoningai nevardinsiu. Tačiau bet kuris iš jų, atėjęs į valdžią, turės įsitvirtinti tarptautinėje arenoje.
Ir labai galimas dalykas, kad toks įsitvirtinimas bus realizuojamas per specialiai tam reikalui kuriamas krizes bei konfliktus. O tuomet visi kiti turės tai spręsti. Aš būtent per šią prizmę žiūriu į V.Putino mėginimus išlikti prie valdžios vairo, ginant jį supančių grupuočių interesus.
Tai mums yra pakankamai priimtinas variantas. Manau, kad tą patį suvokia ir mūsų kolegos Jungtinėse Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Tinkamiausia strategija dabar - duoti V.Putinui dar daugiau laiko ir brandinti rimtiems pokyčiams pačios Rusijos visuomenę.
Beje, strategija brandinti kitos šalies visuomenę permainoms JAV yra naudojama Irane. Iranas yra kaip reta jauna valstybė - apie 70 proc. jo gyventojų amžius yra apie 30 metų. Ir visi šitie žmonės negali savęs realizuoti dėl pakankamai fundamentalaus ir į jų interesus neatsižvelgiančio islamo fanatikų dominavimo. Mergaičių nėra, šnapso nėra, pasilinksminti nėra kur...
Visi tie fiziologiniai poreikiai, kurie daugiau ar mažiau papuošia gyvenimą, ten yra užblokuoti. Taip yra visur, kur religiniai fanatikai ateina į valdžią - kontroliuodami pilvo apačią, jie visada galvoja, jog kontroliuoja smegenis... Ši situacija labai gražiai išnaudojama įvairaus spaudimo Iranui atvejais ir tuomet turime nemažai žmonių Irano gatvėse, šaukiančių „Amerika ir Izraelis - mums ne priešai“.
Ir tų žmonių vis daugės... Rusijoje, žinoma, pilvo apačios kontrolė nėra tokia, kaip Irane, tačiau vertinant galimybių požiūriu, visos gėrybės bei postai ten sutelkti tų pačių žmonių, artimų Kremliui, rankose, todėl bet kuriam jaunam žmogui augimas įmanomas tik iki visiems aiškiai nubrėžtų ribų.
Žinoma, tai siutina. Ir todėl Rusijoje turime 70 proc. piliečių, norinčių radikalių permainų. O jeigu tokias permainas pažadės vietinis nacionalistas, sergantis fobija Amerikai, kuris kažkuriam laikotarpiui būtų pajėgus užvaldyti rusų smegenis, tuomet kiltų problemų... Kur kas geriau visa tai „nuleisti ant“ senstelėjusio, korupciją mėgstančio V.Putino.
- Kadangi pradėjote kalbėti apie Iraną, tai prisiminkime ukrainiečių lėktuvo numušimo istoriją. Irano valdžios prisipažinimas, panašu, buvo netikėtas net rusų propagandai, kuriai teko išgalvoti naujas įvykio versijas...
- Tai yra linksmoji šio liūdno reikalo dalis... Su dideliu džiaugsmu stebėjau visą tą rusiškąjį propagandinį idiotizmą, kai buvo aiškinama, kad lėktuvą numušė patys amerikonai savo dronu...
Beje, iki šiol ten pučiamos tos pačios „istorijos“ - esą ukrainiečių laineris buvo „pakištas“ specialiai, kad Iranas, kuris buvo nukentėjusioji pusė, po Kasemo Soleimanio (Qasem Soleimani) nužudymo, dabar tapo agresoriumi, kad ukrainiečių lėktuvas buvo numuštas, kad pasauliui primintų Malaizijos lėktuvo numušimą, esą Iranas prisipažino todėl, kad paspaustų rusus prisipažinti, jog Iranas slapta susitarė su amerikiečiais, kad apšmeižtų vargšus rusus ir t.t...
Iš rusiškosios medijos visi šie kliedesiai niekur nedingo iki šiol, net Iranui prisipažinus. Tiesiog propagandistai šiek tiek pakeitė kampą ir tradicinė rusiškoji paranoja plinta toliau.
Tačiau sudėliokime visus taškus. Pirmiausia, Iranui gintis, kad „mes nieko nenumušėme“, šiuo atveju jau buvo neįmanoma - tiesiog tai yra neapginamos pozicijos, nes įrodymų pernelyg daug. Neprisiėmus atsakomybės Iranui būtų skausminga tiek vidaus politikos požiūriu, tiek ir dėl išorinio spaudimo.
Jeigu dabar jie dar gali tikėtis suvaldyti demonstracijas, tai neigimo atveju vidinis pasipriešinimo valdžiai komponentas būtų gavęs pernelyg daug argumentų. Todėl jie priėmė racionalų sprendimą prisipažinti, juolab kad tame daugelio tyčia-netyčia numuštų keleivinių lėktuvų fone jie atrodo ne blogiausiai.
Amerikiečiai 1988-aisiais numušė Irano lainerį, sumokėjo kompensacijas, bet pasakė, kad kalti ir patys iraniečiai, rusai apskritai ne vieną kartą numušinėjo civilius lėktuvus ir pastoviai melavo, ukrainiečiai numušė lėktuvą su Izraelio piliečiais ir taip pat kurį laiką išsisukinėjo... Todėl Irano, tegul ir kiek pavėluotas, prisipažinimas viešųjų ryšių psichologijos požiūriu yra gana korektiškas.
- Tuomet kodėl tai įvyko? Paimkime grynai techninę šio reikalo pusę: kaip yra įmanoma supainioti civilinį lainerį su kokiu nors priešiškos valstybės dronu?
- Taip įvyko todėl, kad Irane yra sukurta valstybė valstybėje, t.y. „revoliucijos sargybinių gvardija“, kuri turi net savo atskirą priešlėktuvinės gynybos sistemą, kuri saugo jų bazes.
Tokios atskiros nuo valstybės ginkluotos karinės organizacijos egzistavimas leidžia manyti, kad kažkada iraniečiai gali pamėginti nuo jos išsivaduoti... Lėktuvas buvo numuštas ne Irano valstybinės kariuomenės sistemos, o šių „revoliucionierių“.
Priešlėktuvinės gynybos kompleksas „Tor“ yra skirtas kovai su žemai skrendančiais objektais ir efektyviai veikti tuos objektus atpažindamas jis gali tik tada, jeigu yra įjungtas į bendrą priešlėktuvinės gynybos sistemą ir jeigu komandą jį panaudoti duoda aukštesnioji vadovavimo grandis, kuri gali radaruose tiksliai įvertinti, kokį objektą mato.
Pats „Tor“ sistemos naudojamas radaras neleidžia identifikuoti matomo objekto. Todėl „revoliucijos sargybinių“ operatorius ir negalėjo atskirti lėktuvo nuo kokio nors drono, bet šis operatorius negalėjo naudoti tokios sistemos taikos metu, ypač jeigu ji nebuvo pajungta į bendrą priešlėktuvinės gynybos sistemą bei kur kas efektyvesnius radarus.
Tai ne techninė problema, o politinės sistemos Irano viduje problema. Todėl buvo priimtas toks lokalinis sprendimas, kuris tapo mirtinu daugiau nei 100 paties Irano piliečių...
- Naujausia Izraelio žvalgybos ataskaita skelbia, kad Iranas pasigamins atominę bombą iki šių metų pabaigos, tačiau jie vis dar neturi raketų-nešėjų, kad tokią bombą nuskraidintų iki Izraelio. O jeigu tokių raketų Iranui parūpins rusai? Ko tuomet laukti?
- Mes praėjusį kartą spėjome, kad iki branduolinio ginklo sukūrimo Iranui liko 3-4 mėnesiai. Manykime, kad Izraelio žvalgyba žino geriau, nors prognozių skirtumas ir nedidelis. O raketų jiems parūpinti gali ne tik rusai. Yra dar Šiaurės Korėja ar Kinija... Yra tokia kinų stratagema, kuri vadinasi „žarstyti žarijas svetimomis rankomis“ arba „nudurti svetimu peiliu“...
Kinai mąsto hieroglifais, stratagemomis ir tam tikromis standartizuotomis situacijomis. Todėl Iranui gauti kinų raketas įmanoma, turint galvoje, jog patiems kinams yra svarbu neleisti Amerikai atlaisvinti savo pajėgų Artimuosiuose Rytuose, permetant jas į Indokinijos pusę. Jeigu taip nutiktų, Izraelis nelauktų...
Jis tiesiog negali sau to leisti. Viena Izraelio moteriškė, išgyvenusi holokaustą, atsakydama mokykloje į klausimą „Ko jūs išmokote iš holokausto?“, atsakė: „Jeigu kas nors žada tave užmušti, tikėk juo...“ Tai yra labai tipiškas izraelietiško mąstymo pavyzdys: jie neturi teisės netikėti. O Iranas juk niekada nepraleidžia progos pasakyti „mirtis Izraeliui“.
Vadinasi, vos tik jie turės atominę bombą, tai iškart ir numes... Juo labiau kad ten dominuoja religinis mąstymas - taip jie suvokia bendravimo su Aukščiausiuoju galimybę, o ten juk visiems žinoma, kad užsitarnauti 72 nekaltas mergeles galima ir numetus ant Izraelio atominę bombą... Todėl Iranas bus garantuotai atakuojamas, nelaukiant, kol visuomenė ten pasikeis.
- Libijos klausimu Maskvoje apsilankė abiejų ten kovojančių pusių veikėjai, bet taip ir išsiskirstė, atrodo, nieko nesusitarę. Kodėl ten šitiek metų nerimsta pilietinis karas?
- Pagal vieną iš teorijų, Jungtinėms Valstijoms šiandien yra visiškai naudinga paversti visus Artimuosius Rytus tam tikra menkai valdoma chaotiška teritorija ir dėl to jie esą paleido visą seriją vadinamųjų „arabų pavasarių“. O Libija, pagal šį scenarijų, yra ne kažkoks išskirtinis atvejis, o tik sudėtinė bendrojo plano dalis. Tik Libijoje visi stengiasi dar išspręsti ir savo asmeninius klausimus.
Velionis Muamaras Kadafis (Muammar Gaddafi) kadaise ten buvo suvaldęs situaciją ir davęs pakankamai gerą gyvenimo lygį visiems, kas turėjo ten kažkokias gentines bei pilietines pozicijas. Amerikiečiams ir britams pradėjus ataką, žinoma, bet koks stabilumas subyrėjo.
Čia galima prisiminti ir tokį veikėją, kaip buvęs prancūzų prezidentas Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy), kuris skolinosi iš M.Kadafio pinigus, ar vaizdelį, kuomet italų premjeras bučiuoja M.Kadafiui ranką ir daugybę kitų panašių vaizdelių, liudijančių, jog M.Kadafis buvo melžiamas visu pajėgumu. O atėjus momentui atiduoti skolas, teko didžiausią skolintoją pašalinti - nieko naujo... Nereikia galvoti, kad taip elgiasi tik banditai...
Ir tuomet įvairiausios gentys bei grupuotės puolė plėšti tai, ką dar įmanoma, ir visa Libija pasinėrė į pilietinį karą. O tame chaose tiek JAV, tiek Europa, tiek Rusija, tiek Turkija, tiek arabų valstybės, nekalbant jau apie visur lendančią Kiniją, turi savų interesų. Rusai ten jau permetinėja Sirijos kovotojus.
Galvoti, kad kuri nors iš ten kovojančių pusių atstovauja Libijos žmonių interesams ar kažkokiai mistinei demokratijai tikrai nereikėtų... Net nėra aišku, kas yra tie „Libijos žmonės“. Tai yra atskiros gentys, kurios pjaunasi tarpusavyje ir kurios mielai suvalgytų viena kitą, o tokia būsena jiems yra kur kas priimtinesnė, tai taikos būsena.
- Negalime nepaminėti JAV-Kinijos prekybos sutarties pasirašymo. Prekybos karas baigtas?
- Tiesiog prekybos karas kuriam laikui pervedamas į labiau civilizuotus bendravimo rėmus. Tai didžiulis 86 puslapių dokumentas, kuriame bandoma rasti tam tikrus sprendimus, tačiau jis neatsako į pagrindinį klausimą: kaip šiame pasaulyje sutilpti tokioms dviem didžiulėms ekonomikoms?
2049 metais kinai švęs savo revoliucijos šimtmetį ir tam momentui jie yra pasirengę tapti pirmąja pasaulio galybe. Jie nekalba apie tai viešai ir nešaukia, kokie mes galingi, nedemonstruoja savo pranašumų. Tačiau praktikoje jie jau yra milžiniška galybė ir Amerikoje puikiai suvokiama, kad šis susitarimas yra tik problemos, kurią kada nors teks spręsti, atidėjimas...
Ne be reikalo mes kalbama, kad JAV jau dabar turi dislokuoti savo pajėgas Indokinijoje, nes tai yra svarbiausia JAV strateginė kryptis, galinti garantuoti amerikiečių saugumą.
Kalbėjosi Ričardas ČEKUTIS.
Iraniečiai gedi aukų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą