„Islamo valstybės“ vadinamasis kalifatas niekada nebuvo tokia valstybė, kurią būtų galima priversti besąlygiškai kapituliuoti, todėl mūšiai dėl Mosulo ir Rakos nėra lemiami, nepaisant to, kad po jų „Islamo valstybė“ greičiausiai liks be įtvirtintų buveinių. Tačiau ši grupuotė jau įkėlė koją į Libiją ir Egiptui priklausantį Sinajaus pusiasalį, be to, yra daug kitų menkai kontroliuojamų teritorijų, į kurias tokios grupuotės gali skverbtis.
Dabartinės „Islamo valstybės“ strategijos tikslas yra teroristinių išpuolių Artimuosiuose Rytuose, Europoje ir net Pietryčių Azijoje planavimas. Kitas galimas žingsnis – destabilizuoti arabų valstybių režimus iš vidaus. Su tokia strategija neįmanoma kovoti suburiant tarptautines koalicijas, tokias kaip ta, kurios pajėgos dabar baigia veržti žiedą aplink Raką.
Be to, tokios koalicijos yra nedarnios ir trapios. Visa JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų strategija remiasi Saudo Arabijos baimėmis ne tik dėl „Islamo valstybės“, bet ir dėl Irano veiksmų. Padrąsintos D. Trumpo pareiškimų, regiono sunitų valstybės sutelkė jėgas tiek prieš „Islamo valstybę“, tiek prieš Iraną, nepaisant to, kad tarp kai kurių iš jų tvyro mirtina nesantaika, teigia Sh. Ben-Ami.
Savo ruožtu Iranas pripažįsta, kad iš „Islamo valstybės“ valdžios išlaisvintos teritorijos greičiausiai nebeatiteks toms valstybėms, kurioms jos anksčiau priklausė. Todėl Teheranas nuosekliai stiprina savo įtaką Pietų Sirijoje, šalia sienos su Jordanija, siekdamas sukurti šiitų kontroliuojamą zoną nuo Irano per Iraką, kuris jau iš esmės tapo Irano protektoratu, iki Sirijos ir Libano.
Tačiau Izraelis, kuris netiesiogiai palaiko JAV remiamą sunitų aljansą, tikrai tokio proceso nestebės pasyviai. Izraelis labai aiškiai nurodė, kad, jei Iranas didins savo įtaką pasienyje prie Golano aukštumų, karo tikimybė išaugs.
Siekdamos užtikrinti, kad šiitai nesuformuotų tokios ištisinės zonos nuo Persų įlankos iki Viduržemio jūros, JAV, be kita ko, vykdo oro smūgių kampaniją Irako, Jordanijos ir Sirijos pasienio regione. Be to, JAV pajėgos numušė Sirijos karo lėktuvą ir dvi grupuotės „Hezbollah“ valdomas ginkluotas Irano skraidykles.
Iranas – ne vienintelė šalis, norinti perbraižyti sienas savo naudai. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas aiškiai parėmė pastangas išardyti tvarką, kurią po Otomanų imperijos žlugimo regione suformavo britai ir prancūzai.
Kurdai – pagrindiniai JAV sąjungininkai kovoje su „Islamo valstybe“ – taip pat pageidautų pokyčių Artimųjų Rytų žemėlapyje. Jie nori sukurti savo valstybe ir, akcentuodami savo indėlį į pergalę prieš „Islamo valstybę“, tikisi, kad tai įvyks. Irako Kurdistano autonominio regiono prezidentas Masoudas Barzanis jau paskelbė, kad Irako kurdų nepriklausomybės referendumas bus surengtas rugsėjo mėnesį.
Sh. Ben-Ami teigimu, Turkijai išvengti tokios baigties yra net svarbiau, nei įveikti „Islamo valstybę“ ar nuversti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą. R. T. Erdoganas nerimauja, kad Irako kurdų nepriklausomybė gali paskatinti pačios Turkijos kurdų sukilėlius – Kurdistano darbininkų partiją (PKK) – atnaujinti ištisus dešimtmečius trūkusią kovą dėl nepriklausomybės. Turkija baiminasi, kad išaugusi su PKK susijusių Sirijos kurdų grupuočių reputacija kovoje su „Islamo valstybe“ gali padėti joms įgyti pripažinimą tarptautiniu mastu, todėl Turkija mėgina pažaboti jų apetitą.
Šiaurės Sirijoje jau dislokuotos Turkijos pajėgos greičiausiai liks ten net ir po koalicijos pergalės mūšyje dėl Rakos, kad užtikrintų buferinę zoną tarp Sirijos ir Turkijos kurdų. Ir nors Turkijos nuogąstavimai dėl kurdų pasipriešinimo nėra be pagrindo, vis dėlto mažai tikėtina, kad kurdų valstybė bus sukurta, nes tam įnirtingai priešinasi keturios dalį teritorijos rizikuojančios prarasti šalys: Iranas, Irakas, Turkija ir Sirija.
Tarp svarbiausių veikėjų Artimuosiuose Rytuose yra Rusija, nors atrodo, kad Kremlius nėra suinteresuotas kištis į sunitų ir Irano konfliktą (juolab į Turkijos ir PKK santykius). Šiuo metu Kremlius ir Iranas turi bendrą tikslą – užtikrinti Sirijos prezidento B. al-Assado išlikimą. Tačiau, kai tik padėtis stabilizuosis, neformali sąjunga neišvengiamai peraugs į aštrią konkurenciją dėl politinės Sirijos kontrolės.
Pasak Sh. Ben-Ami, šiomis sudėtingomis aplinkybėmis niekas nenori dar didesnio neapibrėžtumo. Būtent dėl to Saudo Arabija, Bahreinas, Egiptas ir Jungtiniai Arabų Emyratai neseniai nutraukė diplomatinius santykius ir prekybos ryšius su Kataru. Ši šalis kaltinama tuo, kad teikia paramą tiek Irano remiamoms grupuotėms, tiek sunitų grupuotėms „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ ir taip prisideda prie regiono destabilizacijos. Saudo Arabija ir jos partnerės mano, kad Kataras pagaliau turi aiškiai apibrėžti savo poziciją Irano ir islamistų atžvilgiu.
Tačiau kol kas Katarą gelbsti likę draugai. Iranas ir Turkija yra pasirengę užpildyti prekybos vakuumą, susidariusį dėl Saudo Arabijos koalicijos sankcijų. Be to, Turkija dislokavo papildomas pajėgas savo karinėje bazėje Katare.
Tačiau Kataras – ne pagrindinė Saudo Arabijos problema. Tiesą sakant, tai net ne Iranas. Pasinaudoti išorės priešais, siekiant nukreipti dėmesį nuo neišspręstų vidaus problemų – tai nuolat autokratų taikoma taktika. Norėdama iš feodalinės karalystės tapti šiuolaikine valstybe, Saudo Arabija turi imtis spręsti savo vidines problemas. Jai nebereikia naujų karinių sąjungų ir milžiniškų ginklų pirkimo sandorių, tokių kaip tas, kurį šalies vadovai pasirašė su D. Trumpu per neseniai įvykusį jo vizitą Rijade.
Egiptui taip pat reikia siekti sumažinti didelę socialinę ir politinę įtampą šalies viduje. Tik po to galima tikėtis atkurti Sinajaus pusiasalio, – iš kurio savo operacijas vykdo teroristinės grupuotės, įskaitant „Islamo valstybę“, – kontrolę.
Sh. Ben-Ami teigimu, JAV sąjungininkės sunitų valstybės randa bendrą kalbą su D. Trumpu iš dalies dėl to, kad jis nelabai domisi demokratinėmis reformomis, kurias propagavo jo pirmtakas Barackas Obama. Tačiau, jei šios regiono šalys ir toliau tęs dabartinį kursą, tikėtina, kad jų laukia sociopolitinis sprogimas šalių viduje ir vis didesni konfliktai užsienyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą