The New Times korespondentas rašo apie internacionalinę Krymo gyvenvietę.
Karinių dalinių ir valdžios užgrobimas Kryme vyko audringai palaikant Krymo rusakalbiams ir tyloje iš kitos, nepritariančiųjų, pusės. Tik Krymo totoriai aktyviai pasisakė prieš svetimus kareivius savo žemėje. Nors Kryme gyvena viso labo 240 tūkstančių totorių, tai yra 10 % Krymo gyventojų, jie – labiausiai susitelkusi grupė, neginčijamai paklūstanti jų išrinktam Medžlisui (susirinkimui – vert. past.) ir, kaip išsiaiškino The New Times, pasirengusi ryžtingiausiems veiksmams.
Išmaltas kelias ir privatūs namai iš abiejų pusių, keletas praėjusio šimtmečio penkiaaukščių, miesto centre – stačiatikių cerkvė, tolėliau mečetė, – visa tai apsupta nykiais žiemos laukais ir horizonte melsvu dūmu besidriekiančiais kalnais. Zuja – tai miesto tipo gyvenvietė, esanti už 20 km nuo Simferopolio, kur gyvena 12 tūkstančių žmonių. Trečdalis – Krymo totoriai, trečdalis – rusai ir trečdalis – ukrainiečiai. Dar yra graikų, armėnų, žydų, tačiau jų nedaug. Visi gyvena draugiškai; jei ir pasitaikydavo kokių nors konfliktų, juos stengdavosi išspręsti visi kartu, – gyvenvietė maža, niekam nesinori pyktis.
Tačiau jau beveik savaitę Zujos gyventojai budi aplink miestelį ir jo keliuose. Ypač saugo cerkvę, mečetę, dvi krikščioniškas ir vieną musulmonų kapines. Bijo provokacijų, nukreiptų ir prieš krikščionis, ir prieš musulmonus. Vasario 24 dieną būtent Zujoje griuvo pirmas paminklas Leninui Kryme, ir tuo kaipmat apkaltino vietos totorius, kurie savo dalyvavimą daužant paminklą paneigė. Kaip The New Times papasakojo Deliaviras, Zujos imamas, gyventojų susirinkime iš pradžių buvo nutarta susimesti ir atstatyti paminklą, tačiau vėliau nutarė surinkti pinigus ir sutvarkyti skverą, kuriame anksčiau stovėjo paminklas Leninui, ir privažiavimą prie gyvenvietės tarybos, kad nebūtų gėda prieš atvykėlius, – vis dėlto miesto centras.
„Kodėl televizija meluoja?“
Pagal legendą Zujos vardą gyvenvietė gavo čia pasimirusios chano Menglio Girėjaus (1445–1515) žmonos garbei, bet tai įvyko po Krymo totorių deportacijos 1944 metų gegužės 18 dieną. Zuja – viena iš nedaugelio gyvenviečių, išsaugojusių savo pavadinimą, taip pat kaip Bachčisarajus, Džankojus ir Sudakas, visi kiti miestai buvo kaipmat pervadinti. Kartu buvo sunaikintos kapinės, archyvai, sugriautos mečetės: tarybų valdžia norėjo ištrinti visus totorių pėdsakus Krymo žemėje. Per Zują kitados ėjo Šilko kelias, čia sustodavo keliaudama per Krymą Jekaterina II, o šiandien Zuja – paprasta gyvenvietė, tiesa, turinti paminklų ir kultūros namus.
Rusijos žurnalistai buvo ne itin maloniai pasveikinti. Vietos gyventojai Seiranas ir Liumanas, imamo Deliaviro draugai, stovi įsirėmę rankomis į šonus, klausia, kokiu tikslu atvykome, ir, nelaukdami atsakymo, tęsia: „Kodėl Rusijoje televizija meluoja? Kodėl jie mums tokius dalykus rodo? Ar jūs kokią nors demokratiją turite, ar ne?“ Tenka prisipažinti, kad pas mus Rusijoje demokratijos nėra. Pašnekesio pradžią Seiranas demonstratyviai filmuoja vaizdo kamera, paskui įjungia diktofoną, tačiau po kurio laiko atsiprašo dėl tokio šalto priėmimo ir net pakviečia į namus. Seirano namas neblogas, plytinis, tačiau ne ypač didelis ir stovi atokiai. Jis turi trejetą vaikų, tačiau su juo gyvena tik vyresnysis sūnus: duktė ištekėjo, o jaunylis mokosi Sevastopolyje. Name dujų nėra, kaip ir visame rajone, vanduo – iš šaltinio, o name krosnis. 10 vištų, du šunys, 10 arų – štai ir visas ūkis. Kuklioje svetainėje – sena tarybinė sekcija (tai toks universalus baldas, skirtas rūbams ir indams sudėti, – vert. past.), spalvingi baldai, mažas kavos ir arbatos staliukas, skirtas svečiams.
Besišnekant su bet kuriuo Krymo totoriumi, svarbiausia tema visada bus 1944 metų deportacijos. Ir nors daugelis dabar gyvenančių Kryme nebuvo liudininkais pačios deportacijos, pasakojimai apie tai, kaip žmones pakėlė 4 valandą ryto, davė 15 minučių susikrauti, o paskui Stolypino vagonais išvežė į Centrinę Aziją, keliauja iš lūpų į lūpas. Tuomet buvo deportuota 183 tūkstančiai žmonių, iš kurių, Krymo totorių judėjimo aktyvistų duomenimis, 46 % žuvo pervežimo metu.
Kiekvienas totorius turi savo šeimos istoriją, kuria remiantis galima parašyti romaną. Pavyzdžiui, Seiranas pasakoja, kad jo tėvas Memetas grįžo iš fronto ir nerado savo žmonos Gulizaros ir trijų vaikų, kuriuos išsiuntė į Uralą. Jis puolė į karinį komisariatą, klausdamas: „Kur mano šeima?“ Kariniame komisariate jam nieko neatsakė, tačiau areštuoti pabijojo, – ordinais apsikabinęs frontų dalyvis tuomet dar buvo gerbiamas, nesvarbu, kad totorius. Memetas beldėsi į įvairias įstaigas, nieko nesužinojo, vėl grįžo į karinį komisariatą ir tuomet, jau nesusitvardęs, nudrėskė ordinus ir sviedė į akis karo komendantui. Jį sulaikė milicija, pralaikė ten tris dienas, o paskui, kai jis vėl pakėlė skandalą kariniame komisariate, jį išsiuntė iš Krymo į Kubanę. Ten Memetas sužinojo, kad totoriai buvo masiškai išsiųsti į Uzbekiją, į ją ir išvažiavo ieškoti žmonos ir vaikų. Beveik trejetą metų Memetas klajojo Uzbekijoje, vaikščiodamas per totorių namus, prašydamas pažįstamų ir draugų adresų visuose Sąjungos kampeliuose, rašydamas – gal pažįstate mano artimuosius? Kai krisdavo į neviltį, eidavo į geležinkelio stotį, kreida rašydavo ant traukinio, kas jis toks ir ko ieško. Ieškokite ir rasite, – Gulizara pasirodė besanti Molotovo srityje (dabar – Permės sritis). Nepaisant draudimo keliauti po Tarybų Sąjungą (totoriams Uzbekijoje galiojo komendanto režimas, pagal kurį net į šalia esantį kaimą negalima buvo nueiti be leidimo), Memetas patraukė į Uralą ir, kaip byloja šeimos legenda, įžengė į namą kaip tik tuo momentu, kai gyvenvietės komendantas ketino iš Gulizaros atimti jų septynerių metų sūnų, Seirano brolį. Memetas kažkuo trenkė komendantui, tas nukrito, ir vėl Memetas ir Gulizara pasileido bėgti atgal į Uzbekiją. Dabar jau drauge.
Sugrįžimas
Iš Centrinės Azijos totoriai pradėjo grįžti 1974 metais, tačiau masiškai ėmė važiuoti tik devintojo dešimtmečio pabaigoje. Ir tuomet prasidėjo naujos ir ne mažiau skausmingos istorijos. Kryme jais nesidžiaugė; vietinė valdžia stengėsi padaryti viską, kad tik totoriai važiuotų kur nori, bet tik ne į Krymą. Liumanas atvažiavo kartu su tėvais 1976 metais. Šie nusipirko namą Zujoje, išleido Liumaną į mokyklą, tačiau totoriams registruotis neleisdavo. Nėra registracijos – nėra darbo, juk be registracijos į darbą nepriimdavo. Be to, kasdieną ateidavo įgaliotinis ir bausdavo už pasų tvarkos pažeidimą.
Name nebuvo nei šviesos, nei vandens; nupirktuose 10 arų vietinis tarybinis ūkis „Rossija“ sėjo miežius, kad tik nekenčiami totoriai nesodintų bulvių ar ko nors kitko. „Padėdavo kaimynai, rusai ir ukrainiečiai, – pasakoja Liumanas. – Jie duodavo bulvių, leisdavo nuo jų nutiesti elektrą.“ Po šešerių metų vis dėlto Liumano šeimą nutarė iškeldinti; išvežė į Port Kavkazą, Kerčės sąsiaurio rusiškąją pusę, ten ir paliko. Šeima susirado naujus namus, Krymske, gyveno 10 metų, tačiau paskui vėl sugrįžo į Zują.
„Tokie iškeldinimai vyko nuolat, – pasakoja imamas Deliaviras. – Atvažiuodavo naktį, žmones išvarydavo į gatvę, o namus nugriaudavo buldozeris. Man 1989 metais buvo įsakyta per 24 valandas išvažiuoti iš Krymo; aš parašiau laišką Gorbačiovui, nes tikėjau, kad Tarybų Sąjungoje kiekvienas gali gyventi ten, kur jis nori. Tai nepagelbėjo. Kai atėjo manęs išvaryti, prie namo susirinko kaimynai, jie mane ir apgynė. Be to, išėjo deportaciją išgyvenusi mano senelė, gimusi 1919 metais, nešina benzino kanistru rankose, šaukdama, kad sudegins namus, pati susidegins, tačiau niekur nevažiuos (o namas buvo toks, kad vištos geriau gyvena). Tuomet prokuroras nubėgo į prieangį ir pasakė: „Sustabdykit tą pakvaišėlę, ji išties viską padegs, – jie neturi ko prarasti.“
Totoriai turi tik Krymą
„Mes neturime ko prarasti“, – sako Krymo totoriai ir apie šiandieninę situaciją, kurios kitaip nei okupacija nevadina. „Šiandien kiekvienas Krymo totorius yra pasirengęs imtis ginklo, – įsitikinęs Seiranas. – Mes kol kas stebime, kad nepasiduotume provokacijai, mums nereikia karo, tačiau mes pasirengę apginti savo šeimas ir savo žemę. Supraskite, ukrainiečiai turi Ukrainą, rusai – Rusiją, judėjai – Jeruzalę, – svarsto jis. – O mes turime tik Krymą ir mes neturime kur eiti.“ Į pastabą, kad jų dabar niekas nesiruošia deportuoti, visi trys logiškai tvirtina, kad jau ganėtinai prisikentėjo nuo Rusijos ir to pakartoti nenori. „Mes tiek visko iškentėjome, kad viskas viduje persivertė ir viskas tebestovi akyse“, – sako Deliaviras, ir žiūrint į jį kažkodėl norisi apsiverkti.
Šiandieninėje Ukrainoje totorių nespaudžia, tačiau ir niekuo nepadeda. Tam, kad būtų pastatyta mečetė Zujoje, 1992 metais teko savavališkai užgrobti žemę ir imtis rinkliavos. Todėl ji stovi ne miesto centre, o pakraštyje. Dėl to, kad tarybiniais metais islamo mokymai vyko ne kažin kaip, totorių imamų visai nedaug, daugumą Krymo mečetėse tarnaujančių imamų sudaro turkai. Šiandien Zujoje yra ir totorių tautinė mokykla (kurioje mokosi nemažai rusų ir ukrainiečių), tačiau totorių kalbą imta dėstyti tik prieš 10 metų.
Totoriui darbą susirasti taip pat sunku, kaip ir anksčiau. „Aš turiu du aukštuosius išsilavinimus, – skundžiasi Seiranas. – Tačiau kiekvieną kartą, kai einu įsidarbinti, vos pamatę totorišką pavardę, iš karto sako: „Mes jums rytoj paskambinsime.“ Aišku, kad niekas neskambina.“ Gal todėl tarp totorių tiek daug ūkininkų: Liumanas užsiima daržovių auginimu, o Seiranas – žemės ūkio kooperatyvo pirmininkas.
Regis, pati Ukraina pašnekovams nėra itin svarbi. Nepaisant paplitusios nuomonės, kad Krymo totoriai yra beveik Ukrainos nacionalistai, jokios ypatingos pagarbos Ukrainos radikalų šūkiams ir idėjoms nei Deliaviras, nei Seiranas, nei Liumanas nėra išsakę. „Pažiūrėkite į mūsų teismus ir į tai, kaip sunku vystyti verslą. Kažkodėl ir jūsų Putinas, ir mūsų Janukovyčius nelaiko pinigų savo tėvynėje, – svarsto Seiranas. – Jie puikiai žino, kad užsienyje veikia įstatymai, yra nuosavybės neliečiamumas. Mes norime gyventi teisinėje valstybėje, o sąjunga su Rusija – tai sugrįžimas į praeitį. Mes nenorime atgal į TSRS, mes puikiai prisimename, kas tai yra.“
Kaip deportavo Krymo totorius
1944 metų gegužės 10 dieną Lavrentijus Berija įteikė Josifui Stalinui raštišką pasiūlymą dėl tautų, kurias jis manė esant išdavikėmis, bendradarbiavusiomis su fašistais, deportacijos. Tarp jų buvo kalbama apie „išdavikiškus Krymo totorių veiksmus, nukreiptus prieš tarybinę liaudį“. Kitą dieną pasirodė Valstybės gynybos tarybos nutarimas Nr.5859 „Dėl Krymo totorių“. Jame buvo sakoma: „Didžiojo tėvynės karo metais daugelis Krymo totorių išdavė tėvynę, dezertyruodami iš Raudonosios armijos, gynusios Krymą, ir pereidami į priešo pusę; stojo į vokiečių suformuotus savanoriškus karinius dalinius, kariavusius prieš Raudonąją armiją. Vokiečių okupacijos metais, dalyvaudami baudžiamuosiuose būriuose, Krymo totoriai ypač pasižymėjo naikindami tarybinius partizanus, taip pat padėjo vokiečių okupantams organizuoti prievartinį tarybinių žmonių išvežimą į vokiečių vergiją bei masiniam tarybinių žmonių naikinimui. Iš to, kas pasakyta, Valstybinis gynybos komitetas nutaria:
visus totorius iškelti iš Krymo teritorijos ir apgyvendinti kaip ypatingus perkeltuosius nuolatinėje vietoje Uzbekijos TSR teritorijoje. Perkėlimą pavesti NKVD.“
Deportacija buvo įvykdyta 1944 metų naktį iš gegužės 17 į 18 dieną. Liudininkų pasakojimais, kuriuos išspausdino generolas Piotras Grigorenka (vėliau disidentas, Ukrainos Helsinkio grupės steigėjas, Rusijos psichiatrijos ligoninių kalinys – vert. past.), vaikus, moteris ir fronto invalidus su visais jų ordinais ir medaliais iškėlė per vieną naktį: davė 10 minučių, kad susirinktų daiktus, suvarė į mašinas, nuvežė į geležinkelio stotį ir sugrūdo į prekinius vagonus. Pagal oficialius dokumentus iš viso iš Krymo buvo išsiųsti 228 543 įvairių tautybių gyventojai (totoriai, bulgarai, graikai, karaimai). Tarp deportuotųjų buvo 191 014 totorių, iš kurių 46 % žuvo.
Krymo totorių judėjimas už savo teises prasidėjo 1956 metais po XX TSKP suvažiavimo. Tais pačiais metais perkeltiesiems buvo leista išvykti iš Vidurinės Azijos, tačiau sugrįžti į namus neleido. 1967 metais buvo priimtas vyriausybės nutarimas, kuriame sakoma, kad anksčiau Kryme gyvenę totoriai gali gyventi visoje TSRS teritorijoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad kalbama apie organizuotą persikėlimą įkūrus ribotą tarybinių žemės ūkių skaičių. O 1978 metais buvo išleistas įsakymas dėl laikino pasų režimo sustiprinimo Kryme, kuriuo Krymo totoriams iš viso buvo draudžiama apsigyventi pusiasalyje.
Iš tikrųjų TSRS valdžia deportuotųjų teisių atkūrimu užsiėmė tik prasidėjus persitvarkymui (tai vadinosi perestroika – vert. past.): 1987 metais Maskvoje buvo sudaryta valstybinė komisija, kuriai vadovavo Andrejus Gromyka, Krymo totorių sugrąžinimo į Krymą klausimu. O galiausiai sugrįžti į tėvynę Krymo totoriai galėjo tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Vertė Alicija Žukauskaitė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą