Skonio reikalas: kai pildosi norai

"Vakarų ekspreso" inf.

2014-08-06 11:30

Kartais, kai norisi kažko šalto, tereikia apie tai tik pagalvoti. Tik gaila, kad, pagal receptą, tai turėtų būti karšta.

Laura - ne tik populiarus vardas, bet ir dažnai versle pasitaikantis įmonės pavadinamas. Netikite - patikrinkite "gūglėje".

Pietinėje Klaipėdos dalyje yra kirpykla "Laura", o Vingio gatvėje toks pat vardas duotas barui, kuriame "Skonio reikalas" kojos įkėlęs iki šiol dar nebuvo.

Kaip ir vardas, nepretenzingas ir lauko kavinės interjeras: rūpintojėlių krašte mediniai stalai ir suolai yra norma. Išskirtiniu požymiu galima laikyti tik tai, jog ant suolų pririštos pagalvėlės - kad sėdimajai minkščiau būtų.

Plotas aptvertas medinių juostelių grotelėmis, pavėsinė iš lauko pusės apgaubta polietileno tentu, tad oras pro grotelių angas nepatenka. Todėl gėlės lauko kavinėje veši kaip šiltnamyje.

Nors vakar per pietus oras buvo toks, tarsi visa Klaipėda būtų didelis šiltnamis.

Gerai, kad ant stalų yra dėkliukai su sąrašu patiekalų, siūlomų dienos pietums - taip taupomas laikas, iki kol prieis padavėja, galima apsispręsti, ką valgyti. Dienos pietūs "Lauroje" kainuoja 9 arba 10 litų, tik jeigu komplekte bus šaltibarščiai, teks primokėti litą.

Jų šįkart nevalgiau, užsisakiau pupelių sriubos. Patiekiama su duona, karštimo ir kitų ingredientų santykis - proporcingas, itin jautėsi (ir itin matėsi) švieži krapai bei svogūnų laiškai. Skani sriuba, tik labai karšta, net prakaitas išmušė. Kita vertus, juk Klaipėda - kaip šiltnamis, ėmiau gailėtis, jog nepasirinkau šaltibarščių...

Ką gi, užteko tik pagalvoti apie šaltą patiekalą, ir netrukus jis jau buvo ant mano stalo. Minties jėga veikia!

Tai buvo padavėjos man rekomenduoti "labai skanūs" kiaulienos muštiniai. Mėsa - šilta, bulvių košė - šalta. Be to, muštinis, pagal šio baro receptūrą, tai ne vientisas mėsos gabalėlis, o muštas tiek, kad iš jo liko tik guliašą primenanti masė. Tikriausiai virėja(s) ruošiant šį patiekalą galvojo apie didžiausią savo priešą ir šiek tiek persistengė.

Šiek tiek persistengta ir su druska.

Bet buvo bent sotu, juolab kad kainavo 10 litų arba 2,90 euro, kaip buvo parašyta sąskaitoje.

O kol laukiau sąskaitos, į lauko kavinę įėjo keista pusamžė ponia, kuri garsiai ir nerišliai kalbėjo su nematomu savo pašnekovu, taikėsi prisėsti tai prie vieno, tai prie kito užimto staliuko, nuo vieno greta manęs buvusio suolo bandė paimti pagalvėlę, bet čia ją užklupo grįžusi darbuotoja, perspėjusi, kad negalima imti to, kas tau nepriklauso.

Beje, tai ne pirmas kartas "Skonio reikalo" karjeros metu, kai pietaujant anoje miesto dalyje prie staliuko gali prašytis arba be jokių ceremonijų prieiti nepažįstamasis. Matyt, tokia yra ne tik ten esančių kavinių, bet ir visos pietinės miesto dalies ypatybė.