Aldona Grigaliūnienė: "Likimas nieko už dyka neduoda"

Šiuo metu ji mėgaujasi užtarnauta pensija, vyro, dviejų dukrelių ir penkių anūkėlių draugija, tačiau jaunystėje jai teko nueiti sunkius kelius ir grumtis ne tik su sporto varžovais, bet ir lyg už lūžtančio šiaudo kabintis ir kovoti dėl savo pačios gyvybės.

Staiga ištiko paralyžius

"Mane liga užklupo itin netikėtai. Nuo mažens buvau guvi ir sveika, tačiau vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis - mane ištiko paralyžius. Man tuomet nebuvo nė 40 metų. Užaugo galvoje auglys, užspaudė centrinius nervus ir paralyžiavo kairiąją kūno pusę. Net pusę metų išgulėjau ligoninėje. Iš pradžių vaikščiojau tik vedama už rankų. Mačiau, kad niekas nesikeičia, nepadeda hormonų kursas, bet negalėjau su tuo susitaikyti.

Į ligoninę atėję lankyti artimi žmonės manęs net nepažino. Pasiėmusi veidrodį mokiausi tarti "au", "uo"... Ne vieną veidrodį sudaužiau...

Tuo metu vyras buvo šalia, man nė minties nekilo, kad galėtų apleisti, išduoti. Tik vėliau pagalvojau, kaip sunku vyrui pusę metų išbūti vienam namuose su dviem mažom mergaitėm. Gerbiu jį už tai. Kitas kuris gal būtų pasukęs į kairę... Po didelių pastangų, ilgo gydymosi etapo grįžau į gyvenimą kitokia, bet grįžau. Nepalūžti po tokių sunkių išbandymų padėjo tik sportas ir šeima. Mane sportas žavėjo nuo vaikystės. O kai žmogus daro tai, ką mėgsta, dažniausiai ir pasiekia gerų rezultatų", - atviravo nuoširdumu trykštanti moteris.

Įžeidimas ir medikų patarimai

Daugkartinė čempionė neslėpė, jog kai 1996 m. sulaukė pasiūlymo dalyvauti Atlantoje neįgaliųjų žaidynėse, kone įsižeidė.

"Tada pamaniau - ar aš čia jau tokia neįgali? Truputį veidas paralyžiuotas, viena kūno pusė prasčiau veikia, ir ką? Negi man tokiose varžybose dalyvauti? Tačiau nuvykusi į varžybas supratau, jog tokių kaip aš - šimtai. Sportuoja, pergales skina ir tie, kuriems daug sunkiau. Smagu. Neįgalūs žmonės turi ko siekti, gali bendrauti, nenuleidžia rankų", - teigė A. Grigaliūnienė.

Baigti profesionalios sportininkės karjerą jai patarė medikai.

Aldona Grigaliūnienė ne tik pati profesionaliai sportavo, bet meilę sportui skiepijo ir jaunajai kartai - dirbo kūno kultūros mokytoja.

"Sakė: "Jei nori gyventi, profesionaliai nebesportuok." Tris valandas kasdien trukusios treniruotės neįgaliam žmogui nemažai kainavo: "Likimas nieko už dyka neduoda." Tai buvo įtemptas, juodžiausias darbas", - kalbėjo A. Grigaliūnienė.

"Įsitrini, būdavo, tepalais nuo skausmo, juosiesi diržą, ir tarsi lynu pereini savo pačios galimybių ribą. Ir šitaip didžiajame sporte išsilaikiau penkiolika metų", - pasakojimą tęsė A. Grigaliūnienė.

Titulų ir apdovanojimų - galybė

Ji dabar tik dėl savęs, dėl sveikatos nueina paplaukioti į baseiną, pajuda sporto salėje.

"Anksčiau dar "Vyturio" pagrindinėje mokykloje vedžiau kūno kultūros pamokas, tačiau jau septyneri metai nebedirbu. Dabar mane domina dvasiniai dalykai. Rytais darau mankštelę, jogos pratimus. Jeigu atvirai, galvoju, kad tik judėjimas ir palaiko sveikatą. Jei nejudėčiau, būčiau negalės surakinta. Sportuodama tarsi surenku save iš šukių, suaktyvėja kraujotaka. Sporte pasiekti aukštumų padėjo visų pirma darbštumas, užsispyrimas ir kovingumas. Taip pat noras nugalėti bei nuolat būti pirmai. Be to, visada norėjau tobulėti. Manau, būtent tai ir padėjo nepalūžti sunkiose gyvenimo situacijose bei pasiekti svarių pergalių", - sakė tituluota atletė.

Aldona Grigaliūnienė po sunkios ligos, paralyžiaus ir pusės metų, praleistų ligoninėje, iš naujo turėjo mokytis vaikščioti, tačiau tai jai nesutrukdė pasiekti sporto aukštumų - klaipėdietė savo trofėjų kolekcijoje turi net tris medalius.

Be to, ji pridūrė: "Nepamiršiu tų saldžių akimirkų, kai Lietuvai iškovodavau pergales. Kai gini savo šalies vardą ir iškovoji pergalę, širdyje neapsakomai džiugu. Nepakartojamas jausmas užplūsta sielą. Tuomet supranti, jog viskas yra daroma ne veltui, viskas turi prasmę."

A. Grigaliūnienė per savo sportinę karjerą dalyvavo trejose paralimpinėse žaidynėse: po aukso medalį iškovojo 1996 metais Atlantoje (šuolio į tolį rungtis) ir 2004 metais Atėnuose (rutulio stūmimas) bei sidabro medalį 2008 metais Pekine (rutulio stūmimas).

1996 metais A. Grigaliūnienei įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didysis kryžius, 2004 metais - ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didysis kryžius, 2005 metais - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius ir KKSD Sporto garbės Komandoro ženklas. 2005 metais ji buvo pripažinta Metų klaipėdiete.

1994-2007 m. ž Lietuvos sėdimojo tinklinio rinktinės žaidėja. Ne kartą skynė aukso medalius tiek pasaulio, tiek Europos lengvosios atletikos neįgaliųjų čempionatuose, gerino planetos rekordus rutulio stūmimo ir disko metimo sektoriuose.

Bus daugiau istorijų

"Gyvenime nėra neįmanomų dalykų, tiesiog reikia džiaugtis kiekviena duota akimirka ir griebtis šiaudo net tada, kai jau, atrodo, visas pasaulis slysta tau iš po kojų. Valia ir tikėjimas savimi gali padaryti stebuklus", - įsitikinę "Savaitės ekspreso" kalbinti herojai paralimpiečiai A. Grigaliūnienė, Ramunė Adomaitienė, Augustas Navickas ir Malda Baumgartė.

A. Navicko istoriją aprašėme praėjusią savaitę, o kituose "Savaitės ekspreso" numeriuose jums, mieli skaitytojai, pateiksime R. Adomaitienės ir M. Baumgartės filmo vertas gyvenimo istorijas.

Skaudžios avarijos, lyg perkūnas iš giedro dangaus užklupusios ligos ar kiti itin nemalonūs įvykiai, visiškai sujaukiantys iki tol gyventą įprastinį gyvenimą. Medikų prognozės, jog likusią gyvenimo dalį gali tekti praleisti sukaustytiems lovoje, jų neišgąsdino, o privertė tik dar plačiau atmerkti akis, stengtis ir dėl savo tikslų atiduodant visą širdį veržtis į priekį.

Savo patirtimi mūsų kalbinti herojai pasiryžo pasidalinti dėl to, kad paskleistų žinutę: "Kad ir kas nutiktų, niekada nereikia užsidaryti tarp keturių sienų, liūdėti ar pasiduoti. Gyvenimas yra nuostabus, tereikia įžvelgti gražiąsias jo puses, o pastangos anksčiau ar vėliau bus vainikuotos didžia sėkme."

Šie paralimpiečiai trykšta optimizmu, stebina geležine valia, drąsa, užsispyrimu ir begaliniu noru gyventi. Jie - pavyzdys visiems, neretai išpuikusiems nuo gero gyvenimo, nuolat niurzgiantiems dėl menkiausių smulkmenų ir kasdienybėje nesugebantiems įžvelgti gražių dalykų.