Andželika ir Isroildžon Baroti: "Mūsų tikslas - įžengti į tarptautinę areną"

Remigijaus Treigio ir Dano Aleksos bendrą kūrybinį projektą "Manila is calling your name" šiuo metu galima pasižiūrėti Baroti galerijoje. O su šios galerijos savininkais Andželika ir Isroildžon Baroti kalbame apie trisdešimtmetį skaičiuojančios galerijos aktualijas ir šiuolaikinio meno iššūkius Klaipėdoje.

"Atsidaryti meno galeriją yra lengva. Visiems ji įdomi, nes nauja. Išlikti įdomiems po 30-ies metų yra gerokai sudėtingesnis uždavinys", - sako galerijos įkūrėjai.

Trisdešimt metų kas mėnesį, kas dvi savaites Baroti galerijoje vyksta naujų parodų atidarymai. Ar kada nors jaudinatės, kad galite nesulaukti lankytojų?

Andželika: Kiekvieną kartą nervinamės dėl to. Tikrai bijau, kad gali nesusirinkti žmonės. Ką gali žinoti? Visad paklausiu savęs: "Ar yra vieta, į kurią pati vaikščiočiau jau tris dešimtmečius?"

Neseniai Baroti galerija sugrįžo į renovuotas senąsias patalpas. Kas pasikeitė?

Andželika: Labai laukėme šios renovacijos, nes mūsų gyvenimas šioje galerijoje paskutiniais metais buvo jau ganėtinai ekstremalus. Tarp langų ir sienų žiojėjo maždaug dviejų centimetrų skylės, pro kurias žiemos metu net pripustydavo sniego į vidų. Sėdėdavome galerijoje įsijungę šildytuvus, apsisiautę storiausiais megztiniais ir kailiniais iki kojų. O mokesčius už šildymą mokėjome didelius. Sienos nuolatos drėko.

Kai sužinojome, kad renovacijos vis dėlto sulauksime, atsirado ir baimių dėl tolesnės galerijos veiklos. Aiškiai suvokėme, jog tokio didelio ir seno pastato greitai nesuremontuos. Juk tai kultūros paveldui priklausantis fachverko stiliaus statinys. Jo renovacijai keliami itin aukšti reikalavimai. Iš visų penkių renovuotų pastatų - mūsiškis buvo labiausiai pažeistas. Todėl nerimavome.

Esame labai dėkingi miestui, kad suteikė mums laikiną pastogę, kurioje, mano manymu, tikrai jaukiai įsikūrėme ir galėjome tęsti veiklą. Be abejo, kai kurie mūsų vykdomi projektai tapo mažesni, tačiau tikrai ne prastesni. Netgi tą gatvę, kurioje buvome laikinai apsistoję, bandėme išjudinti, darydami įvairius gatvės renginius, organizuodami kultūros dieną ir t. t. Kiek teko girdėti, gyventojai buvo visai patenkinti ir net truputį liūdėjo, kai grįžome į savo senąsias patalpas.

"Lietuvių menininkai labai gerai žino, ką jie nori pasakyti. Ir tai, ką jie kalba, svarbu ne tik jiems patiems, bet ir didžiajai žmonijos daliai", - įsitikinusi Andželika Baroti.

Grįžimas taip pat nebuvo lengvas. Galerijos erdves reikėjo iš naujo pritaikyti mūsų parodinei veiklai.

Tačiau visa tai buvo tik jaukūs "naujakurių" rūpesčiai. Sugrįžus į renovuotas patalpas prasidėjo naujas kvėpavimas. Vėl galime organizuoti rimtus projektus, pasikviesti pačius rimčiausius dailininkus.

Apie galeriją kalbate kaip apie savo namus...

Andželika: Mes labai mylime šias patalpas. Čia labai gera atmosfera. Visi, kas pas mus užeina, pastebi, kad galerijoje atsipalaiduoja, čia linksma bendrauti, gera galvoti... Jau nekalabant apie renginius, kuriuos organizuojame, ir žmones, kurie atvyksta. Iš tikrųjų, čia nebūna jokių barnių, jokių "nesveikų" diskusijų.

Isroildžon: Matyt, pats fachverko stilius suteikia tokią atmosferą. Čia nėra modernaus šaltumo.

Andželika: Aš manau, kad šiame pastate taip jauku todėl, kad čia niekada nebuvo gyvenama, visas statinys buvo tik sandėlis. O tai reiškia, kad žmonės į jį ateidavo tik trumpam ir nepalikdavo jokių negatyvių emocinių iškrovų.

Kaip per galerijos trisdešimtmetį pasikeitę jūsų tikslai?

Andželika: Pirmasis uždavinys buvo atsistoti ant kojų ir vykdyti įvairias kultūrines bei edukacines veiklas. Vėliau mūsų tikslas buvo paversti galeriją ir jos veiklą prestižine. Nes, žinote, Klaipėdai visuomet reikėjo perlipti tą barjerą, neva Vilnius yra Vilnius. Ten yra viskas, kas svarbiausia ir geriausia. O mes tarsi turėtumėme jaustis kažkokia provincija.

Manau, kad šitą nevisavertiškumo jausmą mes vis dėlto nugalėjome. Pirmiausia savyje, o paskui jau ir Lietuvos kontekste.

Manau, kad mūsų šalies dailininkai tikrai nežiūri į mus kaip į provincijos atstovus. Baroti galerijoje itin stipriai jaučiamas kultūrinis pulsas.

Dabartinis mūsų tikslas - įžengti į tarptautinę areną. Jau pradedame tai įgyvendinti: šiemet labai sėkmingai dalyvavome Berlyne vykusioje tarptautinėje meno mugėje "Positions Berlin Art Fair". Sulaukėme tikrai gerų įvertinimų.

Grįžome suvokę, kad su lietuvišku menu galime jaustis itin stipriai ir patikimai tarptautiniame kontekste. Ne veltui šiuo metu skiname "Venecijos liūtų" apdovanojimus.

Mūsų kultūrinis laukas yra labai gerai išvystytas. Todėl europiniame kontekste galime būti išdidūs.

Yra ir dar vienas labai svarbus tikslas - norime pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių tiek į galeriją, tiek į pačią Klaipėdą.

Kaip manote, kas lėmė tokį stiprų lietuvių menininkų įsitvirtinimą Europos kultūrinėje sferoje?

Andželika: Gal taip yra dėl to, kad lietuviai istoriškai išgyveno daug skaudžių ir nelengvų dalykų. Ir dėl šios priežasties mūsų šalies menininkų darbai nėra tokie paviršutiniški ir nepavirtę į kažkokį lengviausios formos dekorą.

Mūsų menai turi stiprų vidinį pagrindą. Lietuvių menininkai labai gerai žino, ką jie nori pasakyti. Ir tai, ką jie kalba, svarbu ne tik jiems patiems, bet ir didžiajai žmonijos daliai. Jie kalba aktualiomis temomis.

Taip pat jie turi stiprų talentą išreikšti savo idėjas kūrybinėmis formomis. Juk iš pradžių turėjome tokį lyg ir kompleksą. Visad manėme, kad niekada nepasivysime Vakarų pasaulio, nes ten viskas kitaip. Šiandien, vaikščiodami po meno muges, žiūrime, lyginame ir tikrai galime pasakyti, jog Lietuvos menas tarptautinėje kultūrinėje erdvėje yra lygiavertis kitų šalių menui.

Kiek, jūsų akimis, Klaipėdoje yra menininkų, kuriuos norite ir galite pristatyti tarptautinėje meno rinkoje?

Andželika: Tai yra labai skaudi tema. Užtenka rankų pirštų, kad būtų galima juos suskaičiuoti. Taip, mes turime brandžių kūrėjų ratą. Tačiau jaunųjų menininkų yra tik keletas. Ir jų neatsiranda.

Apskritai Klaipėda šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį, kai jaunimo išvažiuoja daugiau negu atvyksta. Žinoma, sukurti palankią aplinką jaunam žmogui, kad jis norėtų atvažiuoti ir pasilikti uostamiestyje, - ne mūsų vienų uždavinys.

Vienintelis dalykas, ką mes kol kas galime padaryti, tai organizuoti parodas ir tokiu būdu kviestis jaunuomenę pas save. Stengiamės jausti laikmečio pulsą. Kartais važiuojame pažiūrėti baigiamųjų dailės egzaminų darbų į mokyklas, arba į projektą "Jaunojo tapytojo prizas". Stebime jaunųjų menininkų veiklas.

"Mūsų galerijoje nėra modernaus šaltumo", - šypsosi Isroildžon Baroti.

Isroildžon: Studentus, moksleivius taip pat kviečiame rengti savo darbų parodas. Erdvę ir galimybę pasireikšti suteikiame visiems. Tik, žinoma, norisi, kad tai išliktų ir ateityje. Kad tai nebūtų laikina.

Andželika: Gal ir klystu, tačiau, mano manymu, gabiausieji išvyksta dviem kryptimis: arba į Vilnių, arba į užsienį. Pasilieka vadinamasis vangus jaunimas.

Ne tik mūsų galerijoje, bet ir kituose kultūriniuose renginiuose matome, kad jaunimo yra itin mažai. Sostinėje gi brandaus amžiaus žmonių būna mažiau negu jaunosios kartos atstovų.

Būna ir tokių situacijų, kai iš Dailės akademijos studentų išgirstame, jog jie nežino, nei kur Baroti galerija, nei kur Parodų rūmai. Mus toks jaunimo nesidomėjimas stebina ir liūdina.

Regis, renginių ir Klaipėdoje yra daug ir įvairių, tačiau žiūrovų kultūrinis atsilikimas palyginti su Vilniaus publika mūsų mieste vis dėlto jaučiasi.

Kūrėjai Klaipėdoje, deja, yra priversti galvoti apie tai, kaip įtikti tai daliai žmonių, kuri yra tokia, kokia yra. Sąlygas kūrybinei laisvei diktuoja išgyvenimas. Jei neturi nė menkiausio procento savo žiūrovų, tai kam tada tu kaip kūrėjas esi reikalingas?

Ar turite vilties, kad situacija kada nors pagerės?

Andželika: Šiemet supratau, jog vilties vis dėlto yra. Į mūsų galeriją buvo užsukusios kelios jaunos šeimos, kurios iš Vilniaus atsikraustė gyventi į Klaipėdą vien dėl to, kad čia jie gali suteikti kokybiškesnį gyvenimą savo vaikams.

Juos vilioja tai, kad Klaipėda - nedidelis miestas, iš bet kurio taško į reikiamą vietą galima atvažiuoti per 10-15 minučių. Tai patogu, ypač tiems, kurie dirbti gali nuotoliniu būdu bet kur.

Gyvenimas nuolat kinta. Ilgainiui, manau, tikrai atsiras vis daugiau žmonių, kurie norės pasitraukti iš perpildyto Vilniaus į ramesnę aplinką. Tada, žinoma, ir Klaipėda bus priversta keisti savo įvaizdį, tapti miestu, kuris yra patogus ir suteikia kokybišką gyvenamąją aplinką žmonėms.