„Tas kambarys man tarsi SPA. Aš dieną tame kambaryje ir muziką leidžiu, man atrodo, kad augalams tai patinka“, – apie dar vieną gyvenime atrastą pomėgį.
Vyras neslepia – laiko šis užsiėmimas atima nemažai. Daigeliai auga gana greitai, tad derlių tenka nuimti kas savaitę.
Daigelius reikia supakuoti ir išvežioti užsakovams. Tuomet reikia išplauti dėžes, sodinti naują pamainą... „Bet daugiausia laiko suryja tvarkymasis“, – pripažino vyras.
Per metus būta visko. Nutinka ir taip, kad sėklos visai nesudygsta, labai paprasta daigelius perlaistyti ar atvirkščiai – sudžiovinti.
„Iš pradžių buvo daug eksperimentų. Bandžiau vienokią, kitokią žemę, sėklas. Žinoma, tai nėra grandiozinis ūkis, piktžolių ravėti nereikia, bet vis tiek kasdien reikia priežiūros. Tačiau man tai didelis malonumas.
Kol kas visus augintinius nesunkiai pavyksta realizuoti. D. Berulis sakė pastebėjęs, kad populiariausi yra žirnių ir saulėgrąžų daiginiai. „Kartais jų net ir pritrūksta, nes klientų ratas plečiasi, turiu ir nuolatinių.
Tiesa, kai tik prasidėjo karantinas, mano daigelių paklausa buvo gerokai sumažėjusi. Bet tarsi natūraliai tuomet kur kas mažiau ir auginau. O jei ir lieka viena kita dėžutė, ne bėda – tiesiog susidedu į savo šaldytuvą“, – nuotaikingai pasakojo D. Berulis.
Jis perspėjo, kad daiginiai – tai tik maisto pagardas. Iš jų vienų pačių nereikėtų gaminti salotų. „Juk žinote, kas per daug, tas nesveika“, – auksinę taisyklę priminė vyras.
D. Berulis svarstė, kad gyvenantiems mieste tokia ūkio šaka – pats tas. „Kambaryje, kurį esu skyręs daiginiams, dar tilptų ir daugiau padėklų. Bet kol kas nesiplečiu, nes turiu gyvenime ir daugiau veiklos“, – minėjo choreografas.
Pasiteiravus, ar galėtų išgyventi vien iš šio pomėgio, D. Berulis susimąstė: „Kol kas tikrai ne. Bet nesiskundžiu. Mano augintiniai turi savo biudžetą, savo kambarį, kurį jiems išnuomoju. Esu jais sužavėtas. Manau, kad tikrai yra galimybė išaugti ir iki tokio lygio, kad pakaktų vien pajamų iš tokios veiklos“, – svarstė D. Berulis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą