Gėrybės iš Dievo daržo

Laukiniai augalai - Dievo daržas: niekas jų nei sėja, nei augina, o jie žydi ir noksta. Rudenį nužydėjus pievoms Dievo darže susikaupia sėklų lobynas, kurį nuo neįgudusios akies slepia nurudavę lapai. Gamtininkas, ekologas Giedrius Vaivilavičius, patyręs vedlys po gamtos pasaulį ir išgyvenimo mokymų vadovas, moko atpažinti augalus, paragauti valgomų jų šaknų ar prisirinkti sėklų, kurios gali būti naudojamos maistui pagardinti, sveikatai sustiprinti, pagalvei, čiužiniui prikimšti ar turtingai daugiažiedei pievai sukurti.

Gamtininkas veda pažintines ekskursijas augalų įvairove pasižyminčiose saugomose Lietuvos pievose, kurios yra Europinės svarbos. Šios ekskursijos atlieka šviečiamąją misiją, o kartu ir skatina žmones kurti tokias pievas šalia savo namų.

G. Vaivilavičius pažymi, kad vertingos pievos - tai tos pievos, prie kurių bent pusę amžiaus neprisilietė jokia technika, nes po arimo atsigauti pievos bioįvairovei reikia dviejų, trijų dešimtmečių. Šiuo metu šalyje, anot ekskursijos vadovo, vertingos pievos dažniausiai aptinkamos saugomose teritorijose, nes intensyvi žemės ūkio veikla, melioracija pažeidžia gamtos įvairovę ir balansą. Mūsų ekskursija vyko Palemono pievose, Kauno marių regioniniame parke.

Neseniai suartą pievą, pasak gamtininko, išduoda kiaulpienių gausa. Jos yra pagrindinės arimų naujakurės, reikalaujančios erdvės. Turtingos pievos augalai, aplink kuriuos galima žvalgytis ir tikrai atrasi būrį kitų vertingų žolių, anot G. Vaivilavičiaus, yra didžiažiedė juodgalvė, melvenė, pievinė miegalė, pievinė vingiorykštė ir kt.

Vertybės gimsta įvairovėje

"Kuo didesnė augalų įvairovė - tuo didesnė konkurencija. Kuo didesnė konkurencija - tuo didesnė tikimybė, kad bus sukurta kas nors išskirtinio, vertingo.

Konkuruodamas augalas stengiasi kuo labiau sustiprinti savo šaknis, todėl jo šaknyse sukaupiama daugiau vertingų medžiagų.

Švendrai, anot G. Vaivilavičiaus, - tai ir gamtos paruoštos maisto atsargos visiems metams, ir medžiaga patalams ir net statyboms.

Be to, greta vienas kito augantys augalai yra linkę keistis ir alopatinėmis savybėmis. Tad kiekvienas augalas turi įspūdingą puokštę veikliųjų medžiagų", - pasakojo ekologas.

"Pavyzdžiui, pelkinė vingiorykštė yra žinoma kaip viena iš pagrindinių aspirino vaistų sudedamųjų dalių. Tačiau aspirinas gali turėti neigiamą šalutinį poveikį inkstams, skrandžiui, o pelkinė vingiorykštė tokio poveikio neturi, nes augalas sukaupia dar ir kitokių medžiagų, kurios neutralizuoja galimą neigiamą poveikį", - pateikė pavyzdį G. Vaivilavičius.

Prieskoniams ir arbatai

Pirmasis augalas, kurį atpažino dauguma ekskursijos dalyvių, buvo raudonėlis. Žinomas ir populiarus prieskonis, pasak gamtininko, yra vienas stipriausių gamtinių antiseptikų.

"Mes raudonėlį naudojame kaip puikų prieskonį, kuris mėsai suteikia minkštumo, natūralų raudoną atspalvį, todėl ir pavadintas jis raudonėliu. Tačiau taip pat labai skani yra raudonėlio arbata, turinti priešvirusinį, dezinfekuojantį poveikį. Raudonėlio arbatą galima vartoti tiek į vidų, tiek išoriškai. Moterys teigia, kad raudonėlio arbata veikia jauninačiai, tačiau padauginus jos galima išderinti menstruacijų ciklą. Džiovintų augalų arbata visada bus stipresnio poveikio negu žalių, nes išgaravus vandeniui augalo veikliųjų medžiagų koncentracija būna didesnė", - pažymėjo G. Vaivilavičius.

Putino uogas geriausia ir palikti ant krūmo, pasiskinti tik tam kartui. Jos stiprina imunitetą, kosulį palengvina", - pasakojo gamtininkas.

Greta raudonėlio atradome ir vaistinę šventagaršvę, skudutį, įprastų morkų promočiutę - laukinę morką. "Šių augalų šaknys nedidelės, tinka naudoti maistui pagardinti ir suteikia labai specifinį, analogų neturintį skonį", - sakė ekskursijos vadovas.

Augalai - kaip žmonės

Iš tolo matoma geltonai žydinti pievinė rykštenė, anot gamtininko, - labai stiprus augalas, laikomas vienu iš panacėjinių, jis turi poveikį visai šlapimo sistemai: inkstams, šlapimtakiams, prostatai, gimdai, taip pat - priešgrybelinių galių.

Moterims pradėjus stebėtis, kad pievinė rykštenė panaši į kitas geltonai žydinčias pievų gėles, G. Vaivilavičius palygino augalus su žmonėmis. "Žmonės taip pat iš pirmo žvilgsnio visi panašūs, tačiau kiekvienas - skirtingas. Kartais tos pačios rūšies augalai vienas nuo kito taip skiriasi, kad net sunku identifikuoti. Augalų išvaizda priklauso nuo apšvietimo, dirvožemio, kitų augalų kaimynystės", - pasakojo ekskursijos vadovas.

Į dildes panašias paprastojo gysločio sėklas, pasak Giedriaus Vaivilavičiaus, galima valgyti, kol jos dar neparudavusios.

Pasikeitus pievos landšaftui, ant Vieškūnų piliakalnio šlaito turėjome progos pasiskinti gardžių raudonų raugerškio uogų, paprastojo erškėčio vaisių, atradome ir putiną, tačiau jo uogos dar nebuvo prisirpusios. "Jeigu paspaudus uogą ji kieta ir ne visai raudona, o su šviesiais dryželiais, - toks putinas dar netinkamas valgyti. Prisirpsta jis tik po rudens rūko, šalnų. Tada uogos tampa sultingos, sultys trykšta vos paspaudus", - pasakojo gamtininkas.

Išgelbėtų nuo bado

Paprastoji, arba pievinė vingiorykštė, anot G. Vaivilavičiaus, dar vienas augalų, padedantis identifikuoti vertingą, bent pusę amžiaus neartą pievą. Šis augalas, pasak ekologo, nepasižymi vaistinėmis savybėmis kaip pelkinė vingiorykštė, tačiau badmečiu gali išgelbėti gyvybę.

"Seniau pievose, kuriose augdavo paprastosios vingiorykštės, žmonės ganydavo kiaules.

Mažas ir trapus augalėlis užaugina nemenkas bulvytes, kurios yra labai krakmolingos. Kiaulės jas lengvai išsirausia, o prisiėdusios greitai tunka.

Žmogui nuo tokių bulvyčių nutukimas negresia, tačiau badmečiu šios bulvytės gelbėdavo gyvybes", - pasakojo gamtininkas ir iškasė šaknį paragauti. Sutraukiančio skonio, kvepalais atsiduodanti šaknis ekskursijos dalyviams įspūdžio nepadarė.

"Naudojama pievinės rykštenės dalis. Geriausia rinkti 15 - 20 cm augalo nuo viršūnės ir naudoti jį kaip arbatą", - patarė Giedrius Vaivilavičius ir pridūrė, kad floristų ypač mėgstama dekoratyvi kanadinė rykštenė yra invazinis augalas, kuris agresyviai plinta išstumdamas vietinių augalų rūšis. "Invazinių augalų geriau vengti ir neprisidėti prie jų plėtros", - pažymėjo ekologas.

Pasak G. Vaivilavičiaus, ir paprastos bulvės nėra itin gardžios, kol termiškai neapdorotos. Taip pat ir pievinės vingiorykštės šakniavaisius reikėtų išvirti.

Dar vienas valgomas šakniavaisis pievoje - žąsinė sidabražolė, dar vadina vikingų morka. Šis taip pat užaugina šaknis, kurių skonis panašus į morkos, tinka į sriubą.

Vaistas ir maistas

Prie automobilių stovėjimo aikštelės stabtelėjome prie visiems pažįstamo gysločio.

"Visi nuo akmens amžiaus žinome, kad gyslotis gali padėti nusibrozdinus. Pakanka palaižyti gysločio lapą ir uždėti ant žaizdos. Žaizdas gydanti visų gysločių veiklioji medžiaga yra plantaginas, tačiau skirtingų rūšių gysločiai pasižymi kiek skirtingomis savybėmis ir panaudojimo būdais.

Žaizdoms gydyti geriausiai tinka siauralapis gyslotis.

Jo lapą reikėtų tarp delnų sutrinti, kol išsiskirs sultys ir tik tada dėti ant žaizdos. Paprastasis gyslotis tam tinkamas mažiau, nes jis nesultingas. Siauralapio gysločio sulčių efektas pastebimas per pusę minutės. Tai greitoji pagalba stabdant kraujavimą, uždegimą ir sepsį. Gysločio lapą galima sutrinti net purvinom, žemėtom rankom, žaizda neužpūliuos. Patartina gysločio kompresus keisti kuo dažniau, bent 3-4 sutrintus lapus per dieną. Perrišant žaizdą gerai perplauti to paties gysločio, raudonėlio nuoviru. Aš asmeniškai buvau įsipjovęs pirštą iki kaulo galąsdamas dalgį. Naudojau vien tik gyslotį, kitą dieną ant žaizdos buvo užsitraukęs šašas", - savo patirtimi pasidalino G. Vaivilavičius.

Ekskursijos vadovas pasakojo, kad gyslotis taip pat užgydo įsisenėjusias žaizdas, padeda sumažinti tinimą, panaikina niežėjimą įkandus bitei, širšei, uodui.

"Negalima gysločio naudoti, jeigu žaizda, pūlinys susijęs su vidaus ligomis, limfmazgiais, pavyzdžiui, šunvotėms gydyti. Šios kyla, kai nusilpusios kepenys, tada reikalinga kitokia pagalba. Gyslotis naudojamas tik išorinėms žaizdoms, įpjovimams, įkandimams, rakšties sukeltoms žaizdoms", - pažymėjo gamtininkas.

Paprastojo gysločio didžiausia vertė, pasak G. Vaivilavičiaus, yra jo sėklos. Valgyti galima nubrauktas sėklas, taip pat ir gysločių lapkočius, kurie yra saldūs ir gerai numalšina alkį. Tik reikia atminti, kad gyslotis mažina skrandžio rūgštingumą, tad netiks tiems, kieno rūgštingumas ir taip žemas", - įspėjo gamtininkas.

"Problema tik, kad gysločiai dažniausiai želia prie tako. Anksčiau tai būdavo vežimų provėžos ar žmonių išvaikščioti takai, dabar gi dažniausiai gysločiai aptinkami prie automobilių paliktų provėžų. Tokioje vietoje jų rinkti jau negalima.

Gysločių geriausia ieškoti miško keliukuose. Juos išvažinėja miškovežiai, kol kerta mišką, o paskui jie būna jau nevažinėjami ir per keletą metų užželia", - patarė G. Vaivilavičius.

Gėlė, kurios šaknį gyvatė nukando

Vienas iš augalų, dėl kurių Palemono pievos Kauno marių regioniniame parke laikomos Europinės svarbos, yra paprastųjų melvenių buveinė. Jai, pasak G. Vaivilavičiaus, yra suteiktas griežtas apsaugos statusas. Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti tokias buveines ir jas atkurti, jeigu jos išnykusios.

Paprastoji melvenė - grakštus smilginis augalas. Greta jo mėlynuoja pievinių miegalių žiedai. Vasaros pabaigoje, rudenį žydinčias miegales, anot ekskursijos vadovo, myli bitės, nes jos papildo rudenines medaus atsargas. Maža to, šio augalo lapais maitinasi vienos rūšies drugiai.

 "Pievinė miegalė - mitinis augalas. Sakoma, kad jo šaknį gyvatė nukando. Todėl šaknies nuoviras naudojamas nuo gyvačių įkandimo, danties skausmo. Tiesa, tai yra liaudies medicinos žinios, kurios moksliškai dar nėra įrodytos", - sakė ekskursijos vadovas.

Melvenyne atradome ir sidabražolių. G. Vaivilavičius priminė, kad vertinga vaistažole laikoma miškinė sidabražolė, kuri nuo kitų sidabražolių rūšių skiriasi tuo, jog turi keturis, o ne penkis vainiklapius. Sakoma, kad miškinės sidabražolės šaknies ištrauka vertinga gydant skrandžio negalavimus, žaizdas, turi sutraukiantį poveikį.

Gamtos atsargos ir statybinė medžiaga

Ilgiausiai ekskursijos dalyviai užtruko prie nusekusio upelio, nes G. Vaivilavičiaus pasakojimas apie čia augančius švendrus - vertas atskiro straipsnio. Švendrai, anot G. Vaivilavičiaus, - tai gamtos paruoštos maisto atsargos visiems metams. "Iš hektaro švendro šaknų galima gauti miltų tiek pat, kiek iš hektaro kviečių. Skirtumas tik tas, kad kviečius galima užauginti kasmet, o švendrus nuėmus, kito derliaus tektų laukti penkerius metus. Taigi švendrai yra gamtos atsargos, kurias galima panaudoti ekstremaliomis sąlygomis. Šaknis reikia kasti rudenį, išdžiovinti, sumalti ir naudoti kaip miltus. Vasarą, kol švendrai žydi, puikiausias maistas yra jų žiedadulkės. Vyrui pavalgyti pakanka 4-5 burbuolių", - tvirtino ekologas.

Gamtininkas papasakojo, kad švendrų sėklos - rudų burbuolių pūkai tinkami ne tik pagalvėms ar čiužiniams prikimšti, bet gali būti panaudoti statybose. "Įmaišyti į molio tinką švendrų pūkai sutvirtina molį kaip armatūra. Tokiu ekologišku tinku galima tinkuoti sienas net mediniame name. Keturiems kibirams skiedinio reikia maždaug kopūsto galvos dydžio kiekio pūkų. Pūkų padauginti negalima, nes susimes į gumulą", - pasakojo ekskursijos vadovas.

Padžiovinta švendro burbuolė, anot G. Vaivilavičiaus, smilksta kaip smilkalai ir efektyviai atbaido uodus, o iš švendro lapų galima nupinti malonius, lengvus ir puikiai nuo šalčio apsaugančius paklotukus, kilimėlus. "Tiesa, jei nebus ilgalaikiai, bet vienam sezonui tikrai pakaks. Tokį kilimėlį pasitiesęs, gali net ant ledo miegoti. Švendrų porėtumas prilygsta paralonui. Šernės susmulkintais švendrais kloja savo guolį, kuriame veda šerniukus. Žalius švendrų lapus reikia padžiovinti pavėsyje dvi savaites, kad taptų gležni - tada iš jų galima pinti ne tik paklotukus, bet ir virvutes. Tokiom pat reikmėms tinka ir viksvos. Sakoma, kad jų dedama net į itališką avalynę, kad šilumą palaikytų", - pasakojo G. Vaivilavičius.

Viksvos, anot gamtininko, - taip pat yra puiki statybinė medžiaga. "Kas stato namus iš šiaudų, vietoje jų gali dėti viksvas, pastatas bus dar šiltesnis", - tikino G. Vaivilavičius.