"Antrą kartą ištekėti, persikelti į svetimą šalį, kurios net kalbos nemoku, susilaukti antro vaiko būnant daugiau kaip keturiasdešimties metų - man buvo didžiausias iššūkis. Būti gera žmona ir mama man atrodė labai daug. Tik mano vyrui taip neatrodė. Vieną dieną jis manęs paklausė: "Ką prasmingo tu žadi nuveikti per ateinančius dvidešimt metų?" Iš pradžių įsižeidžiau dėl tokio klausimo, tačiau tai buvo geras spyris į užpakalį. Kitą dieną atsiverčiau kompiuterį ir pradėjau rašyti pirmąjį savo romaną", - papasakojo apie savo tapsmą rašytoja Jolita Herlyn, šiuo metu leidyklai išsiuntusi jau devintąjį romaną.
Nors jau daug metų Jolita Herlyn gyvena Vokietijoje, klaipėdiečiai ją puikiai prisimena ir mergautine Kraniauskaitės pavarde. Graži ir protinga, aktyvi ir kūrybinga. Viena iš nedaugelio lietuvių, baigusi filosofijos studijas Maskvos universitete, Jolita ilgus metus dirbo Savivaldybės Tarptautinių ryšių skyriuje, dėstė universitete, vedė televizijos laidas ir rašė straipsnius.
"Klaipėdoje aš jaučiausi pilietė, miesto gyventoja ir man buvo labai svarbu, kaip tas miestas vystysis. Ir dabar grįžusi į Klaipėdą aš kaip ragana ant šluotos lakstau, jaučiuosi tarsi energijos vulkanas ir niekas manęs neįsivaizduoja kitokios. Čia aš nuolat kažką veikiu ir, ko gero, niekada nebūčiau parašiusi nė vieno romano.
Išvykusi į Vokietiją atradau savyje visai kitokią Jolitą. Ten aš gyvenu visiškai ramų žemišką gyvenimą ir plaukiu pasroviui. Savo būseną ten apibūdinu kaip pašildytos medūzos būseną. Ten galiu būti namų šeimininke ir manęs šis statusas netrikdytų, nors anksčiau jis skambėjo kaip keiksmažodis. Sau įrodinėti, kokia aš protinga, neturiu poreikio. Aš net vokiečių kalbos nemoku. Galvojau, gal eiti kokiam bare padavėja padirbti, kad išmokčiau kalbą, bet vyras padavėja dirbti man neleido", - atvirai pasakojo Jolita, trumpam sugrįžusi į Klaipėdą.
Dabar į Klaipėdą, į Lietuvą Jolitą sugrąžina ne tik artimųjų ir draugų ilgesys, bet ir knygos. "Knygas rašau lietuviškai, čia, Lietuvoje, yra mano skaitytojai. Susitikimai su jais, dalyvavimas "Knygų mugėje", literatūriniai renginiai yra ta veikla, kurioje aš jaučiuosi gyva.
Man yra svarbu perduoti vidinę šviesą kitiems. Toks yra mano uždavinys.
Skamba, lyg būtumėte atradusi atsakymą į esminį filosofinį klausimą: "Kokia mano gyvenimo prasmė?"
Iš tiesų net filosofijos studijas pasirinkau todėl, kad šis klausimas man buvo labai svarbus. Toks svarbus, kad mąstydama apie jį, važiuodama autobusu į paskaitas, imdavau verkti. Dėl ko mes gyvename? Kad gimdytume vaikus ir paskui jie kankintųsi su tuo pačiu klausimu. Tai analizuodavau vis kitą gyvenimo sferą ir vis nerasdavau prasmės.
Iš tiesų, kažin ar yra atsakymas. Juk mūsų protas yra dualistinis. Nieko vertas psichologų patarimas, prieš priimant sprendimą, susirašyti visus pliusus ir minusus. Jeigu iš tiesų esi atviras su savimi emociškai - tai tų pliusų ir minusų visada bus po tiek pat. Todėl kierkegoriškas "arba-arba" pasirinkimas ir yra toks sudėtingas.
Tai atsakymo nesuradote?
Tas klausimas savaime išnyko, kai įsimylėjau.
Tada supratau, kad gyvenimo prasmė yra gyventi, būti įsimylėjimo būsenoje.
Žinoma, joje negali būti nuolat. Tai būtų tas pats, kas patirti orgazmą 24 valandas per parą. Tačiau tos meilės būsenos, kurią aš vadinu dvasiniu orgazmu, gali nuolat ilgėtis ir siekti. Tik nereikia meilės būsenos sieti su santuoka.
Vydūnas "Gimdymo slėpiniuose" labai gražiai ją aprašė maždaug taip: "Kai vyras grįžta iš darbo ir motinėlė gražiai padengia stalą, tarp jų tvyro šviesus liūdesys." Jie prisimena savo susijungimą, pagal Vydūno terminologiją, "grožėje", o pagal Platoną - vienyje. Tik tas susijungimas trunka vos akimirką. Po to gali gyventi iš dėkingumo ir pagarbos kitam žmogui, kad tai įvyko.
Tai tokios transcendentinėse aukštumose aš gyvenau. Tada dienoraščiuose užuot rašiusi apie vaikinus filosofavau ir naudojau daug labai rimtų žodžių: "transcendencija", "metafizika", "būties modusai"... Tuo aš tada gyvenau. Dabar būtų kitaip (juokiasi).
Gal jūsų romanai yra dienoraščio transformacija?
Neplanuota transformacija. Aš niekada gyvenime neplanavau rašyti. Nors dienoraščius rašiau gana ilgai.
Sunku įsivaizduoti, kaip iš karto ėmėtės romaną rašyti. Taip iš niekur nieko. Vis tiek turėjo būti bent jau galvoje jo užuomazgos, idėja.
Mano idėja buvo parašyti, kaip per meilę, motinystę, karjerą tampama moterimi. Aprašyti moters kelią. Tačiau nei motinystės, nei karjeros stadijos rašydama nepasiekiau, užstrigau su meile ir vis dar aiškinuosi, kas yra ta meilė.
Galima jus vadinti meilės romanų rašytoja?
Ne visai. Mano kūryboje yra kelios pagrindinės temos. Moteris, ištekėjusi už užsieniečio, tautų, kultūrų skirtumų suderinimas ir kelionės, kurios mano romanuose yra tarsi dekoracija.
Šešiuose romanuose pagrindinės herojės yra lietuvaitės, kurios ištekėjo už užsieniečių. Turiu daug draugių, turinčių tokią patirtį, tad turėjau labai daug realių pavyzdžių charakteriams ir situacijoms kurti. Paskui nusibodo man lietuvaites tekinti, tai romane "Veidu į saulę" paėmiau užsienietę - meksikietę, majų šamano palikuonę, kurią ištekinau už lietuvaičio ir jiedu atvažiavo gyventi į Klaipėdą.
Net septyniuose iš aštuonių mano romanų yra minima Klaipėda. Šešių romanų veiksmas vyksta Klaipėdoje.
Kurdama romaną "Veidu į saulę" aš važiavau į Meksiką, mėnesį laiko praleidau Jukatano pusiasalyje ir domėjausi, kaip gyvena majai. Man reikėjo viską labai gerai išnagrinėti, kad pakeisčiau mąstymą iš savo herojės žiūros taško. Pirmas dalykas, kuris man krito į akis atvykus į Meksiką, buvo labai žemi medžiai ir suaugę taip tankiai tarsi siena.
Taip yra todėl, kad Jukatano pusiasalis - tai vien akmuo, o dirvožemis ant jo siekia vos pusę metro. Todėl medžiai ten labai žemi. Vadinasi meksikietei, atvykusiai į Lietuvą ir važiuojančiai iš Palangos oro uosto į Klaipėdą didžiausią įspūdį darytų labai aukštos pušys ir retas miškas, per kurį gali matyti.
Knygos vis dažniau sugrąžina Jolitą Herlyn į Lietuvą.
Man tokios detalės yra labai svarbios. Taip pat ir papročiai, tradicijos. Rašant šią knygą man labai padėjo Jolanta Vitkutė, kuri yra ištekėjusi už meksikiečio. Pavyzdžiui, norėjau parašyti palyginimą "suokia kaip lakštingalos". Klausiu Jolantos, ar yra Meksikoje toks posakis. Pasirodo yra, bet dažniau naudojamas posakis "dainuoja kaip angelai".
Romano kūryba jums yra būdas atrasti, pažinti pasaulį, pasitelkus sugalvotą situaciją?
Man svarbu, kad knyga turėtų pridėtinę vertę, tikrų žinių apie aprašomas vietas. Taip pat svarbu, kad jausmai ir patirtys būtų tikri, nes būtent tai skaitytojams rezonuoja. Mes visi patiriame panašias istorijas, kurios tik mums atrodo labai unikalios, tačiau patirtys yra tokios pat. Todėl skaitytojos man dažnai sako, jog knygoje tarsi jų gyvenimas aprašytas.
Ką rašote šiuo metu?
Kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę. Tėtis man pasiūlė parašyti knygą su mistiniais elementais, nes mano gyvenime yra buvę daug įvairių dvasinių patirčių, neįtikėtinų sutapimų. Tėčiui tas istorijas pasakodavau, tai jam pasirodė įdomu jas įpinti į romaną.
Vieną mistinę istoriją man kažkada papasakojo draugė. Kartą užėjusi į kapines ji ant antkapio pamatė parašytą savo vardą ir pavardę. Ją tai labai sukrėtė, įvyko dvasinė transformacija. Pamaniau, kad panaudosiu šią jos pasakotą patirtį naujame romane. Jame taip pat bus ir meilės istorija, emocijos ir santykiai. Koks bus romano pavadinimas, jau žinau - "Šešėlių gaudytoja" Nors pirminis variantas buvo "Mėlyno ežio beieškant". Tik daug kam žodis "ežys" pasirodė nepatrauklus.
Kuo čia dėtas ežys?
Žurnalistės Johanos gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis po to, kai ji apsilanko ligotų ežiukų prieglaudoje (tokia įstaiga iš tiesų yra Hamburge). Nuo tada ežiai jai tampa savotiškais likimo ženklais. Vienam pastojus kelią, Johana atsiduria kapinėse, kur randa antkapį su savo vardu ir pavarde. Labiausiai ją pritrenkia tai, kad sutampa jos ir velionės, mirusios jau prieš dešimt metų, gimimo data…
Sugalvojusi šį romaną, ėmiau domėtis ežiais ir man atsivėrė naujas pasaulis. Draugė man papasakojo apie ežiukų prieglaudą. Pasirodo, jiems matuojama temperatūra, jie maudomi ir gydomi nuo grybelio. Jie negeria pieno, nes yra alergiški laktozei.
Kai pradėjau gilintis, sužinojau, kad senovės Egipte ežys buvo antras svarbus totemas po skarabėjaus. Ežys buvo laikomas reinkarnacijos simboliu. Egipto laivų korpusai buvo puošiami ežio atvaizdu. Tik ežiai žiūrėdavo ne į priekį, o į galą. Neseniai Egipte buvo atrasta kapavietė, kurios dviejose freskose vaizduojama deivė Abaset, laikanti ant galvos mėlyną ežiuką.
Tačiau romanas ne apie senovės Egiptą, ne apie ežius, bet apie meilę, kurią nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.
Taip pat romane bus daug sapnų. Sapnai man taip pat yra labai svarbūs. Kažkada iš Kastanedos mokiausi sąmoningo sapnavimo technikų.
Vis dar naudojate jas?
Iki šiol naudoju sugrįžimo į tą patį sapną praktiką. Ji padeda, kai negaliu užmigti. Ją aprašiau ir naujajame romane.
Kokias dar praktikas naudojate?
Daugiau jokiomis praktikomis neužsiimu. Tiesiog gyvenu. Kvėpuoju, vaikštau, stengiuosi būti gera. Rami ir džiaugsminga. Gera žmona ir gera mama. Mano tikslas yra užauginti vaiką. Juk mes su vyru abu ne jaunikliai. Matau, kaip Jonukui reikia mūsų abiejų - tėvo ir mamos. Jei garsiai ir emocionaliai diskutuojame, jam atrodo, kad mes pykstamės ir jis mus ramina. Tenka aiškinti, kad diskusijose gimsta tiesa ir jos nėra pykčio išraiška, kad skirtingos nuomonės netrukdo žmonėms gyventi kartu ir ieškoti tiesos. Lietuvoje šiemet toks didelis skyrybų bumas. Man atrodo, kad skyrybos yra pralaimėjimas. Anksčiau mąsčiau kitaip. Juk gyvenu antroje santuokoje. Tačiau, su metais ateina šeimos svarbos suvokimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą