Ką reiškia, kai sapnuojame mirusiuosius?

Ką reiškia, kai sapnuojame mirusiuosius?

Tęsiame Vėlinėms skirtą straipsnių ciklą. Su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja, folkloriste dr. Vita Ivanauskaitė-Šeibutiene aiškinamės, kodėl mes kartais sapnuojame mirusiuosius, ką tai reiškia ir kaip elgtis po tokių sapnų.

"Sapnuoti mirusius artimus žmones yra įprastas ir natūralus dalykas. Tokie sapnai, priklausomai nuo sapnuotojo pasaulėžiūros, gali skleisti nerimą lūkuriuojant, kaip tikima, lemtingų išsipildymų, gali gąsdinti, galima jų laukti arba - priešingai - viltis niekuomet neišvysti, pasakoti ar nutylėti, bet išvengti jų greičiausiai nepavyks", - sako pašnekovė, tyrinėjanti sapnų pasakojimus.

Kada, kokiomis aplinkybėmis mirusieji sapnuojasi gyviesiems?

Trumpai ir vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl mes sapnuojame mirusiuosius, būtų tikrai nelengva. Svarbu, iš kokių pozicijų tokio atsakymo ieškome: iš religijotyrinių, antropologinių, psichologinių ar medicininių.

Žvelgdami iš tradicinės kultūros perspektyvos ir atsiremdami į šimtmečiais besiklosčiusią ir perduodamą senųjų kartų patirtį, sužinome, kad mirusieji sapnuose pasirodo tuomet, kai jiems reikia gyvųjų pagalbos, arba, priešingai, kai jie patys nori gyvuosius apsaugoti, pamokyti.

Būtent tokį gyvųjų ir mirusiųjų santykį iki šiol dar patvirtina senieji žmonės pasakodami savo sapnus. Bendruomeninio gyvenimo tradicijoje sapnai neabejotinai suvokti kaip gyvųjų ir mirusiųjų komunikacijos forma, kaip išskirtinė ir vienintelė galimybė susisiekti su išėjusiaisiais.

Lietuvoje iki šiol folkloristai ir etnologai užrašo pasakojimų, kuriuose žmonės patvirtina mirusiuosius dažniau sapnuojantys gedulo laikotarpiu, maždaug pirmaisiais metais po mirties, o po metinių mirusiųjų pasirodymai sapnuose retėja.

Esama sąsajos tarp mirusiųjų pasirodymo sapnuose ir intensyvesnio galvojimo apie juos. Ypač jeigu sukirba sąžinė dėl mirusiam artimam žmogui negrąžintos skolos, ištarto pikto žodžio ar netesėto pažado. Taip pat mirusiuosius sapnuojame, kai atsiduriame sudėtingose ar rimtų apsisprendimų reikalaujančiose gyvenimo situacijose.

Kodėl mirusieji kreipiasi į gyvuosius per sapnus?

Tiek lietuvių, tiek daugelio kitų tautų tradicijose nuo seniausių laikų mirusiųjų pasirodymai sapnuose buvo glaudžiai susiję su laidotuvių apeigomis ir mirusiųjų minėjimo papročiais. Jeigu visos laidojimo apeigos buvo atliktos deramai, jeigu su mirusiuoju tinkamai atsisveikinta, tikėtina, kad jis ilsėsis ramybėje ir nebesirodys gyviesiems. Gyvųjų sąžinė taip pat bus rami ir jie galės susitelkti į mirusiųjų paminėjimus maldomis ar įvairiomis tradicinėmis praktikomis.

Todėl labai atidžiai rūpintasi, kad visi mirusiajam priklausantys dalykai (įkapės, karstas, kapo duobė) būtų tinkamai suruošti, kad visi laidotuvių apeigų veiksmai (šarvojimas, maldos, išlydėjimas, gedėjimas) vyktų nuosekliai, sklandžiai ir pagal bendruomenės praktikuojamą tikėjimą.

Dar XIX a. užrašyta sapnų pasakojimų, atspindinčių įsitikinimą, kad mirusieji sapnuose pasirodo prašydami atiduoti jiems priklausančius, tačiau gyvųjų tyčia ar netyčia kartu su mirusiuoju nepalaidotus daiktus.

Nuo seniausių laikų sapnų pasakojimuose atsispindi mirties kaip kelionės motyvas. Labai svarbu, kad ši kelionė mirusiajam būtų kuo mažiau apsunkinta. Antai namiškiams prieš pat kapo užkasimą pamiršus atrišti šarvojant surištas mirusiojo kojas, šis pasirodo sapnuose ir skundžiasi negalįs pajudėti. Būta atvejų, kai gavę tokią žinią artimieji net suskubdavo atkasti kapą, kad išlaisvintų velionį.

Sapnų pasakojimai atspindi su mirtimi susijusius draudimus, prietarus. Papasakokite apie juos.

Dar visai neseniai tradicinėje bendruomenėje būta itin daug draudimų, susijusių su mirtimi. Vienas tokių - draudimas kviesti mirusįjį į savo sapnus, prašyti, kad jis prisisapnuotų, o gal net papasakotų, kaipgi viskas atrodo mirusiųjų pasaulyje.

Prieš keletą metų teko klausytis beveik šimtametės žemaitės pasakojimo, kaip ji labai ilgėjosi mirusios mamos ir meldusi nors sapne su ja pasimatyti. Netrukus ji susapnavusi mamą, kuri be galo piktai į ją žiūrėjusi ir tarsi sakiusi: štai, parėjau, o ką tu dabar su manimi darysi?

Dar vienas svarbus draudimas susijęs su mirusių vaikų gedėjimu.

Daugybę kartų iš vyresniųjų kartų sapnų pasakotojų yra tekę girdėti, kad per ilgai mirusius vaikus apverkiančioms motinoms šie sapnuojasi labai suvargę, permirkę ir prašo jų "neskandinti".

Galbūt galima išskirti pasikartojančius tokių sapnų siužetus, simbolius?

Bene dažniausias sapnų pasakojimų, kuriuose figūruoja mirusieji, motyvas yra tiesioginiai ar netiesioginiai mirusiųjų prašymai, į kuriuos gyvieji atsiliepia arba ne.

Simbolinė tokių sapnų pusė - labai įspūdinga. Dažnai mirusieji sapne skundžiasi, kad jiems šalta (būna, kad paprašo konkretaus drabužio) arba kad jie nori valgyti. Senesniais laikais mirusieji būdavo "maitinami" tiesiogiai: įvairiomis progomis su jais dalintasi maistu. Šios bendrystės atgarsius tebejaučiame Kūčių vakarienėje.

Taip pat ryšys su mirusiaisiais palaikytas per tarpininkus, pvz., elgetas ar užklydusius svetimus žmones, kuriems būdavo atiduodama dalis šventėms pasiruoštų valgių ir gėrimų. Ilgainiui įsitvirtino krikščioniškoji mirusiųjų minėjimo šv. Mišiomis, giedojimais, įvairiomis maldomis praktika.

Šiuolaikiniam žmogui turbūt jau sunku suvokti, su kokiu atidumu ir pasišventimu mūsų protėviai dalyvaudavo bendruomeninėje maldoje už mirusiųjų sielas namuose, bažnyčiose ir kapinėse. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad XVIII viduryje išleistame Mykolo Olševskio pamokslų rinkinyje "Broma atwerta ing wiecznasti" buvo išvardinta tikintiesiems privalomų daugiau kaip 60 maldingų praktikų bei maldų už mirusiuosius atvejų.

Kaip elgtis susapnavus mirusįjį?

Tai priklauso nuo paties sapnuotojo požiūrio į mirtį ir į mirusiuosius, nuo jo praktikuojamos religijos, galiausiai nuo jo santykių su mirusiuoju tuomet, kai jis dar buvo gyvas, ar net nuo šeimos, giminės aplinkoje susiklosčiusių sapnų interpretavimo būdų.

Jeigu žmogui nesvetima bendruomeninė tradicija ir religinės praktikos, tikėtina, kad jis mirusiojo pasirodymą sapne priims kaip paskatinimą už jį pasimelsti, pasitelkdamas išpažįstamoje religijoje įsitvirtinusias maldos praktikas, galbūt suskubs aplankyti jo kapą.

Jeigu sapnuotojui visi šie dalykai nebesvarbūs, tuomet, tikėtina, jis mirusiojo prisisapnavimą pats sau aiškinsis kaip vienos ar kitos asmeninės psichologinės problemos ženklą, t. y., sapną susies vien tik su savo privačiu gyvenimu. Taip pat individualiam elgesio modeliui priskirčiau neretai žmonių pabrėžiamą įsitikinimą, kad jie žino, kas su jais atsitiks susapnavus vieną ar kitą mirusį namiškį.

Dabartinėje mūsų kultūroje gana stiprūs įsitikinimai, kad mirusieji sapnuojasi prieš kokią nelaimę (liga, mirtis, materialinių vertybių praradimas ar pan.). Čia galima įžvelgti sąsajų su prieš šimtmečius gyvavusia nuostata, kad mirusysis gali pakenkti gyviesiems.

Žinoma, postūmiu "kažką daryti" susapnavus mirusį, gali tapti ir baimė ar sąžinės priekaištai, jeigu mirusysis sapne tarsi primena patirtą skriaudą ar negrąžintą skolą.

Sapno patirtis išlikti ir gyvuoti gali tik per pasakojimą, kuris gali būti visoks: ir tiesiogiai dalinantis susapnuotais vaizdais su pašnekovu, ir užsirašant sapną dienoraštyje, ir perteikiant jį piešiniu ar muzikos kūriniu.

Pasipasakodami savo sapnus, išklausydami ir atsiliepdami į kitų pasakojimus, mes sapnams suteikiame pavidalą, "įgarsiname" juos pasitelkdami savo gyvenimo kontekstus, prisiminimus, emocijas, tam tikra prasme juos išsaugome sukurdami ir įsimindami spalvingas sapnų istorijas. Sapnuose pasirodę mirę mūsų artimieji tokiu būdu yra prisimenami, pagerbiamas jų atminimas. O svarbiausia - palaikomas šviesus, ramybe ir pasitikėjimu grįstas santykis su išėjusiaisiais Amžinybėn.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder