Kai būti pirmoku ir norisi, ir baugu
Kai būti pirmoku ir norisi, ir baugu

Nepaisant besitęsiančios COVID-19 epidemijos ir karantino iššūkių, nuo kovo 3 dienos Klaipėdos mieste startuos elektroninė vaikų registracija į pirmas klases.

Tačiau pasiruošimas šiam visiems septynmečiams ir jų šeimoms svarbiam gyvenimo etapui neturėtų apsiriboti vien tik mokyklos parinkimu bei ugdymui skirtų priemonių įsigijimu. Didesnio dėmesio gali prireikti tiems vaikams, kurie pirmoko iššūkių laukia ne vien tik su džiugesiu, bet ir su nerimu širdyje.

Pasikeitusi nuotaika

Viena mama neseniai pasidalino nuogąstavimu dėl būsimo pirmaklasio. Iki tol priešmokyklinėje grupėje problemų neturėjęs berniukas staiga neatpažįstamai pasikeitė. Pastaruoju metu jis dažnai susigraudina, sunkiai nusiramina, nenoriai eina į jau seniai gimtuoju pasidariusį darželį.

Be to, vaikas su nerimu laukia rugsėjo pirmosios, nors dar prieš kelias savaites visos kalbos apie mokyklinių metų pradžią buvo palydimos džiaugsmingos nuotaikos (jos netemdė net besitęsianti epidemija ir jos padariniai). Mamos susirūpinimą paaštrino berniuko negalėjimas atsakyti į iš pirmo žvilgsnio visai paprastą klausimą: "Kas tau atsitiko?"

Dėl sūnaus savijautos mama konsultavosi su šeimos gydytoju, bet pirminė vaiko apžiūra nedavė aiškių atsakymų: galbūt jam tiesiog sunku pakelti priešmokyklinio ugdymo krūvį?

Vėlesnis pokalbis darželyje su vaiko auklėtoja tėvus kiek nuramino, tačiau visų abejonių vis tiek neišsklaidė. Bent jau gera žinia buvo ta, kad berniukas gana lengvai įsisavina ugdymo reikalavimus ir niekuo neišsiskiria iš bendraamžių tarpo.

Tad kaip ši mama (bei kiti tėvai panašioje situacijoje) galėtų geriau suprasti, kas vyksta su vaiku ir jam padėti?

Ant permainų slenksčio

6-7 metų amžiaus vaikai pereina į itin svarbų savo gyvenimo tarpsnį, kuris tęsis iki pat jų pilnametystės. Tai formalus, struktūruotas mokymas, kuris suintensyvėja paskutiniaisiais darželio metais ir netrukus persikelia į bendrojo lavinimo mokyklas. Sėkminga pradžia prisideda prie tinkamo vaiko požiūrio į lavinimąsi ir pakloja tvirtus pamatus savęs vertinimui: "Aš esu geras mokinys."

Vaikai paprastai su entuziazmu pasitinka mokyklinį amžių, nes jis siejamas su tapimu "dideliu", teisių į papildomas privilegijas pripažinimu (pvz., "man daugiau nebereikės miegoti pietų miegelio").

Tačiau palaipsniui vykstantį atsisveikinimą su nerūpestingų žaidimų amžiumi kartais lydi ir nevisai malonūs jausmai bei mintys - nepasitikėjimas savo gebėjimais ir įgūdžiais, nerimas ir įvairios baimės dėl ateities, įtampa dėl išaugusių reikalavimų bei lūkesčių.

Šiais metais papildomu emociniu trikdžiu galėjo būti susidūrimas su neigiamomis epidemijos pasekmėmis ar nepatogiais karantino apribojimais.

Gąsdina nežinia

Nerimas apibūdinamas kaip konkrečios priežasties neturintis jaudinimasis dėl to, kas gali įvykti ateityje. Jis verčia dramatizuoti situaciją, gimdo įvairius katastrofinius vaizdinius.

Šią reakciją sumažina kalbėjimas apie tai, kas laukia artimiausiu metu. Tad galite savo vaiko paklausti, kaip jis įsivaizduoja ėjimą į mokyklą, ir papildyti jį savo žiniomis. Pvz., "Pirmiausia mes išsirinksime mokyklą, kurią tau būtų patogu pasiekti iš namų. Tuomet paprašysime, kad tave priimtų į tą mokyklą. Po to eisime susipažinti su tavo būsima mokytoja ir t. t.". Pasistenkite suskaidyti "ėjimą į mokyklą" į mažus, paeiliui sekančius žingsnelius, juos paaiškinkite, remdamiesi vaiko patirtimi.

Vaiką padėtų nuraminti apsilankymas būsimoje mokykloje (karantino metu bent jau pasivaikščiojimas jos kieme), užėjimas į pastatą, išankstinis susipažinimas su būsima mokytoja ir klasės patalpomis. Svarbu priimti, kad toks nerimas (susijęs su mokyklos etapo laukimu) gali būti visai normalus, tad reikia jį priimti, o ne reikalauti iš vaiko jaustis kažkaip kitaip. Pvz., nereikėtų sakyti: "O ko čia dabar bijai tos mokyklos, nebūk mažas, kiti vaikai tai nebijo mokyklos, ir panašiai."

Naujas tapatumas

Mokyklinis nerimas ir baimės neretai būna susijusios su naujai besiformuojančiu mokinio tapatumu. Juk vaikas dar menkai žino ir turi patirties, kaip jam seksis mokytis. Tad nepavarkite teikti jam teigiamą atgalinį ryšį, pasidžiaugti jo pastangomis ir pasiekimais.

Būtinai perpasakokite vaikui darželio auklėtojų (o vėliau ir mokytojos mokykloje) teigiamus atsiliepimus, o nuo savęs pridėkite, kad labai juo didžiuojatės.

Nuo pat pradžių stenkitės pamatyti tai, ką vaikas padarė gerai, venkite pernelyg akcentuoti klaidas ar nesėkmes. Demonstruokite požiūrį, kad suklydimai ir nepasisekimai yra natūrali ir net būtina mokymosi proceso dalis, tad neverta dėl jų ilgam nusiminti ar net nusivylus savimi iš viso pamesti pradėtą veiklą. Diekite mintį, kad nuoseklus darbas ir pastangos anksčiau ar vėliau vis tiek atneša norimus vaisius.

Naujokas klasėje

Tikėtina, kad tėvus neraminantys vaiko elgsenos pokyčiai bus susiję su tam tikrais įvykiais darželio grupėje (ar vėliau klasėje). Tad pabandykite tai išsiaiškinti. Jei vaikas negali to papasakoti, galite jam padėti. Pvz., "Galbūt tu labai pyksti ant savo draugo? Kas atsitiko?" arba "Matau, kad tu praradai malonumą / norą eiti į darželį (mokyklą). Gal kas nors ten atsitiko?" Jei vaikas ir su Jūsų padėjimu nieko nepapasakoja, užklauskite apie tai auklėtojos ar mokytojos.

Apie konfliktą su konkrečiu vaiku galite pasikalbėti ir su to vaiko tėvais (tačiau geriau tai daryti ne prie vaikų), tačiau venkite užsipulti, kaltinti kitus. Galima pradėti kad ir taip: "Mano Jonukas visuomet atsiliepdavo apie Jūsų Petriuką kaip apie gerą draugą. Bet paskutiniu metu jų santykiai pasidarė kažkokie priešiški. Mano Jonukas nelinkęs apie tai pasipasakoti, tad galbūt Jūs ką nors apie tai žinote?"

Jeigu problema vis tiek neišryškėja, galima pokalbyje su vaiku pamodeliuoti įvairias tikėtinas situacijas. Tarkime, "Neretai vaikai baiminasi to, ar jiems pavyks susidraugauti su jiems nepažįstamais vaikais. O ką tu apie tai galvoji?" arba "Kai kurie vaikai nori patikti savo mokytojai, bet nežino, kaip tai padaryti. Ką tu jiems patartumei?" Kartu galite pasidalinti savo ar artimų suaugusiųjų patirtimi, kaip ir jiems buvo neramu eiti į pirmą klasę (naują darbą ir pan.).

Gera pradžia

Labai svarbu nerimaujantį vaiką padrąsinti, įkvėpti jam pasitikėjimo. Būtina situaciją pamatyti paties vaiko akimis, vengiant jo patiriamų sunkumų sumenkinimo iš visagalio suaugusiojo perspektyvos.

Tad nenuvertinkime vaiko išgyvenimų ir kuo rimčiausiai juos priimkime. Pavyzdžiui, į vaiko nerimą galime atliepti ir tokiais žodžiais: "Suprantu, kad gali nerimauti galvodamas apie tai, kaip tau reiks eiti į pirmą klasę. Kas tave iš tiesų neramina, kas tau sukelia baimę?" Jei vaikas į panašius klausimus atsako "nežinau", galime jam ateiti į pagalbą, modeliuodami iš anksto numatomas situacijas.

Laiku suteiktas emocinis palaikymas būsimam pirmokui suteiks viltį, kad su mokymusi susijusius sunkumus bus galima įveikti ir ateityje.

Sidebar placeholder