Kaip sveikinsimės po karantino?

Irena GREIČIŪNIENĖ, visuomenės atstovė

Man taip patinka, kad nebereikia glėbesčiuotis ir bučiuotis. Tarkime, su kokiu nors žmogumi visai nenoriu to daryti, o jis stengiasi būti mandagus. Manau, to nebenorėsiu ir po koronaviruso. Užtenka paduoti ranką arba gražiai nusilenkti. Jau buvome per daug įnikę į tuos bučinius. Man jie nelabai patiko, bet buvo tokia mada. Ji buvo "perspausta" - ir būtinai tris kartus, ir būtinai pradėti iš dešinės pusės. Mes su vyru esame labai socialiai aktyvūs, namuose nesėdėdavome, tai tekdavo glėbesčiuotis.

Aš senoviškų pažiūrų. Man gražu tai, kas santūru, mandagu. Anksčiau, kai vyrai dar nešiodavo skrybėles, būdavo, eina pro šalį, kilsteli ją ir linkteli galvą. Man buvo taip gražu. Net mūsų sūnus prisimena, jam irgi patikdavo, kai tėvelis eidavo per miestą, sutikdavo kokį vyrą, tai tik kilst skrybėlę, linkt galvą, ir eina toliau.

Tas karantinas mūsų labai stipriai nepaveikė. Girdžiu, kad žmonės pasiilgo pasisėdėjimų, pabendravimo, vyno pagėrimo. Mes susėdam, įsipilam ko norim, išgeriam po taurelę, ir mums gerai. Žmonių sąmonę sunkiausia pakeisti. Nemanau, kad didelės įtakos turėtų kad ir pusę metų truksiantis karantinas tam, kad seni įpročiai pasikeistų.

Arūnas BURKŠAS, buriuotojas

Aš ir dabar glėbesčiuojuosi. Juk ne kiekvieną bučiuoji ir apkabini, kaip tai daro italai. Italų ir vyrai, ir moterys tai daro natūraliai ir su visais. Tai, ko gero, toks tautos bruožas. Mūsų vyrai skruostais nesiglaudžia. Gal ir nesusimąstome apie tai, bet apsikabinant, ko gero, atsiranda žmogaus brangumo pojūtis. Sveikindamasis juk matai kito žmogaus akis ir supranti, ar jis nori taip sveikintis, ar ne. Dabar norėdamas pasisveikintis su žmogumi, ką darydavai 10 metų, turi tvardytis. Nelendu prie žmonių ir nevaidinu, kad karantinas yra nesąmonė, nors mano požiūris dėl koronaviruso kitoks, bet turime gerbti valstybės sprendimus. Manau, kad karantino priemonių imamasi bandant apsaugoti vyresnio amžiaus žmones, juk matome, kas vyksta pasaulyje. Visos tos priemonės daro žiaurų poveikį mano verslui, bet laikausi visų rekomendacijų. Visada mašinoje turiu kelias veido kaukes. Eidamas kur nors turi rodyti pavyzdį.

Jūratė KLUMBIENĖ, videoproduktų kūrėja, režisierė

Aš ir iki karantino labai nemėgau distancijos nesilaikymo. Negalėdavau pakęsti, kai parduotuvėje eilėse bobutės su krepšiais bado tau į užpakalį ar alsuoja į nugarą. Niekaip nesuprasdavau, kodėl žmonės nori taip arti vienas kito stovėti. Labai nedaug yra žmonių, kuriuos susitikusi norėčiau spausti ranką. Rankos - tai jau intymu. Tu duodi ranką tik savo mylimajam. Atėjus į kokią nors firmą, kai reikia sveikintis, labai nemalonu, kai tau paduoda glebią ar prakaituotą ranką. Stengdavausi to išvengti. Dabar, kai nebegalima bučiuotis ir sveikintis, esu labai laiminga. Ir juostelėmis parduotuvėse esu labai patenkinta. Man tie visi pasisveikinimai batais ir alkūnėmis žavūs. Norėčiau, kad tokie įpročiai liktų ir ateityje. Matote, kas nutiko italams, kurie labai daug bučiavosi. Man atrodo, kad intymus lietimasis skirtas tik tavo vyrui, vaikui, kuriuos galima bučiuoti ir nelaikyti už linijos.

Gintaras GRAJAUSKAS, rašytojas

Manau, kad pasibaigus karantinui ankstesni sveikinimosi įpročiai labai greitai atsigaus. Dabar lyg ir negalvoji, kad va - nespaudi žmogui rankos, laikaisi atstumo. Bet visai neseniai man nutiko toks pusiau legalus dalykas - mes, kokie penki žmonės, vienas kitam paspaudėme rankas. Ir tai buvo kažkas tokio įspūdingo, ko tikrai nesitikėjau. Pasirodo, kad to, kad ir minimalaus, kontakto baisiai trūksta. Todėl manau, kad viskas labai greitai grįš į savo vietas. O tas skruostų glaudimas yra labiau pietiečių - italų, prancūzų, ispanų - tradicija, o mes, šiauriečiai, kažkaip nelabai tai darome. Gal jaunimas ir liečiasi žandais, bet tai nėra populiaru šiaurėje, kur šalta, kur slogos. Yra toks anekdotas apie estus. Per visą karantiną jiems buvo labai sunku - reikėjo laikytis 2 metrų distancijos. Pagaliau visa tai baigiasi ir jie gali grįžti prie savo įprasto bendravimo - laikytis 5 metrų atstumo nuo žmogaus.

Beata MOLYTĖ-KULIKAUSKIENĖ, baleto artistė

Karantinas atėmė iš manęs vieną iš svarbiausių dalykų - jausti žmogų. Nebūtinai bučiuotis, bet apsikabinti, pajusti jo šilumą. Labai keisti sprendimai meno srityje, pavyzdžiui, leisti į uždaras patalpas kažkiek žmonių laikantis tam tikro atstumo. Bet juk artistas scenoje, net ir labai norėdamas, jo negalės išlaikyti. Tada turėtų būti kokie nors atskiri pastatymai. Tuose, kuriuose aš dalyvauju, visada yra žmogus, prisilietimai. Kaip to būtų galima išvengti, nelabai įsivaizduoju. Tenka teatre vesti baleto pamokas artistams pagal visas tas taisykles. Pusę jų vedu gyvai, pusę - nuotoliniu būdu. Atstumų laikomės, bet vis dėlto kaip smagu matyti gyvą žmogų, jo akis, jo šypseną. Tai galbūt atstoja tam tikrą pasisveikinimą. Dabar sveikinasi kas kumščiu, kas koja, vyrai - alkūnėmis. Manau, anksčiau ar vėliau grįšime prie senų sveikinimosi įpročių, nors gal kas nors prigis ir iš dabartinių sveikinimosi būdų.

Žydrūnas NAUJOKAS, reporteris

Karantinas labai pakoregavo sveikinimosi įpročius. Buvau susitikęs su vyresnio amžiaus tėvais - keistoka, kai negali pasibučiuoti, turi per atstumą pasilinksėti.

Aš priklausau tai kartai, kuri nepuola bučiuotis ir glėbesčiuotis sutikusi draugus. Manau, jaunimo mada glėbesčiuotis kaip atėjo, taip ir praeis. Be abejo, su labai labai artimais draugais gal ir toliau bus glėbesčiuojamasi. Kam buvo mados reikalas taip sveikintis, sugalvos naują madą. Jaunimas kūrybingas, sugalvos kokį nors naują būdą išreikšti savo džiaugsmą pamačius draugą, gal užpakaliais susitrenks, nežinau. O kam tai buvo būtinybė, taip sveikinsis ir po karantino.