Kalėdiniai žaidimai šeimai

Šie metai mums padovanojo ypač daug šventinių dienų, tačiau ne itin daug galimybių pramogauti, tačiau net ir su artimiausiais šeimos nariais Kalėdas švęsti galime linksmai ir išradingai. Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvo "Alkiukai" vadovė Ingrida Žmijauskienė pasidalijo tradiciniais žaidimais, kuriuos žaisdami patirsite daug gerų emocijų ir sustiprinsite šeimos ryšį. Pasakojimą dar papildome informacija iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro išleistos knygos "Atvažiuoja Kalėdos".

Mūsų seneliai ir proseneliai sveikindavo su šv. Kalėdomis, vieni kitus vaišindavo riešutais. Riešutai - tai gero derliaus, gausos simbolis.

Žaidimai su riešutais

Pranė Dundulienė rašė: "Riešutai simbolizavo vaisingumą: jie turėję pagausinti derlių. Be to, jie vaidino didelį vaidmenį erotinėje magijoje. Buvo tikima, kad su jais galima uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Todėl per Kalėdas jaunimas, ypač merginos, nešiodavosi riešutus gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vyrams. Ypatinga reikšmė buvo skiriama per Kalėdas rastam dvilypiam riešutui. Buvo tikima, jeigu valgydamas pusę to riešuto atiduosi mylimajam, tai jis bus dar meilesnis..."

Su riešutais yra ir gražių žaidimų, burtų. Populiariausias - atspėti, ar saujoj, kišenėj porinis skaičius riešutų, ar ne. Jeigu kitas žaidimo dalyvis atspėja - tai gauna visus riešutus, o jei ne - pats turi duoti riešutų tiek, kiek buvo saujoj arba kišenėje.

"Dar galima sugniaužti į kumštį ranką, po pasirinktu pirštu paslepiant riešutą, ir klausti: "Lig lygu, lig lagu, čiūžu vežu, po katruo pirštu riešutas?" arba "Lygu lagu, šaku maku, čeže veže, keturvežė, po katruo pirštu žiedas?" Jeigu atspėja, riešutą atiduodame, jeigu ne - gauname dar vieną sau", - pasakojo I. Žmijauskienė.

Buvo žaidžiama ir taip. Paberdavo riešutų krūvelę. Bet kuris žaidėjas išmesdavo aukštyn vieną riešutą, paimdavo iš krūvelės kitą ir turėdavo pagauti išmestąjį. Po to mesdavo abu riešutus, paimdavo vieną ir turėdavo pagauti abu išmestuosius. Trečią kartą mesdavo ir gaudydavo tris, po to - keturi, penkis, šešis... Nugalėdavo dagiausiai riešutų išmetęs ir pagavęs žaidėjas. Jam atitekdavo visa riešutų krūvelė.

Žiedas ir "svirplių graužikas"

Kalėdiniu periodu būdavo žaidžiamas ir iki šių dienų populiarus žaidimas "Žiedo dalijimas". Žaidimas aprašytas Vytauto Steponaičio knygoje "Lietuvų liaudies žaidimai ir pramogos".

"Šiam žaidimui reikalingas žiedas ar kitas smulkus daiktas - pinigas, saga. Žaidimo dalyviai susėda pusračiu. Išrenkami du žaidėjai: vienas - žiedo dalintojas, o kitas eina už krosnies arba į kambario kampą "svirplių graužti". Jo pareiga - atspėti, kuriam žaidėjui dalintojas paduos žiedą. O atspėti nelengva, nes visi žaidėjai rankas laiko ant kelių suglaudę delnus. Net ir negavusieji žiedo tyčia nuduoda, tarytum pas juos būtų žiedas. Apėjęs visus žaidėjus ir vienam įdavęs žiedą dalintojas kreipiasi į "svirplių graužiką": "Sargi, margi, kur žib žieds?"

Jeigu šiam pavyksta atspėti, tai žaidėjas, kuriam buvo įduotas žiedas, eina dalinti žiedo ir užleidžia savo vietą spėjėjui. Buvęs žiedo dalintojas "eina svirplių graužti".

Jeigu spėjėjas neatspėja, pas ką žiedas, tada sakoma: "Jau vieną svirplį sugraužė." Kai spėjėjas "tris svirplius sugraužia", t. y. tris kartus neatspėja, jam peršama sužadėtinė (-is). Žiedo dalintojas paima spėjėją už parankės ir išsiveda į kitą kambarį - "piršti mergelę arba bernelį". Ten jie susitaria, kas bus sužadėtinė, ir grįžę sako: "Atjoja, atbasnoja šaunus jaunikaitis šiva kumelaite, striuka uodegaite, alksniais pabalnota, karklais pažabota, per pusę gniaužta, vilkų apgraužta. Jaunikaitis pasirinko mergaitę štai tokio didumo, tokio platumo, ne iš tos šalelės, ne iš tos šalelės, o iš tos šalelės (piršlys parodo, iš kurios pusės). Pagal šį apibūdinimą žaidėjai bando atspėti sužadėtinės vardą. Kas atspėja, tas eina žiedo dalinti, o buvęs dalintojas - "svirplių graužti". Jeigu spėjėjas vėl tris kartus neatspėja, prasideda "apkalbinėjimai". Žiedo dalintojas eina prie kiekvieno žaidėjo, kurie jam tylomis pasako kokią nors kritišką pastabą, apibūdinančią buvusį žiedo spėjėją. Surinkęs visas apkalbas, žiedo dalintojas jas pasako spėjėjui. Šis pasirenka kurią nors vieną apkalbą. Tada ją sugalvojęs žaidėjas eina dalinti žiedo ir žaidimas vyksta nuo pradžių."

Kas po puodeliu?

Kūčių vakaro neįsivaizduojame be burtų. "Vienas populiaresnių būrimų - paslėpti įvairius daiktus po tuščiais puodeliais. Žaidėjai neturi matyti, kas buvo paslėpta, ir pasirinkti savo puodelį. Pagal radinį sprendžiama apie ateinančius metus. Jeigu randamas saldainis - vadinasi, bus saldūs, linksmi, geri metai. Kūčiukas ar duonos gabaliukas - bus sotūs metai, riešutas lemia gerą sveikatą, stiprybę, sėkmę, raktelis gali būti naujų namų, automobilio, paspirtuko, o gal naujos veiklos simboliu. Pinigas, žinoma, atneš turtus, o žiedas - porą, santuoką", - aiškino etnologė.

Mįslės ir minklės

Minti mįsles ir minkles visada įdomu. I. Žmijauskienė pasidalijo mįslėmis ir minklėmis, kurios gali paįvairinti kalėdinį vakarą.

Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvo "Alkiukai" vadovė Ingrida Žmijauskienė pažymėjo, kad tradiciniai žaidimai yra ne tik šauni pramoga, bet ir stiprina tėvų ryšį su vaikais. Asmeninio albumo nuotr.

Vos gimęs daug žino, išmano. Per metus ėmė ir paseno (kalendorius).

Kokie metai trumpiausi? (Naujieji).

Dieną miega, naktį budi, savo plikę Žemei rodo (Mėnulis).

Niekas nepeni, o tunka (ledas).

Žiemą nuo šalčio dejuoja, vasarą nuo karščio prakaituoja (ledas).

Kokio medžio šaknys į viršų? (varveklio).

Ilgas be galo, gilus be dugno (žiedas).

Dieną naktį žiūri, niekad nemiega. Pats akių neturi, kitiems rodo (langas).

Stovi boba ginkluota, pasiėmus ilgą šluotą (eglė).

"Minkau, minkau pyragėlį"

Žaidimo dalyviai sustoja ratu, rankas paduoda vieni kitiems pagal principą kairė ima, dešinė duoda, t. y. kairė - delnu į viršų, dešinė - delnu į apačią. Nereikia susikabinti, o lengvai padėti delnus vieną ant kito. Visi dainuoja arba deklamuoja: "Minkau minkau pyragėlį, atvažiuos kunigėlis. Reiks duot, nemeluot. Ir į ranką pabučiuot." Sulig paskutiniu žodžiu vienas žaidėjas dešine ranka pliaukšteli kaimynui iš kairės per dešinį delną. Kai pliaukšteli, šis pliaukšteli kitam kaimynui, ir taip banga eina ratu, vis didinant tempą. Kol kas nors užsižiopso ar susipainioja.

Kas greitesnis

Pakilus nuo šventinio stalo, verta šiek tiek pajudėti. "Labai geras būdas surengti šeimynines lenktynes, kas toliau numes plunksną arba kas greičiau nubėgs iki pasirinkto objekto atbulomis, arba pažaisti "Degantį puodą", - siūlė I. Žmijauskienė.

Žaidimo "Degantis puodas" dalyviai turi susėsti ant suolo arba į eilę sustatytų kėdžių. Vienas žaidėjas - "degikas" stovi ir sako "degu degu puodą, tik nelabai juodą" ir suduoda vienam iš sėdinčių žaidėjų. Tada abu turi bėgti į skirtingas puses aplink suolą ir atsisėsti į laisvą vietą. Tas, kuri nespėja, toliau "dega puodą".

Pašnekovė papasakojo ir dar vieną smagų žaidimą, išmoktą iš telšiškių folklorininkų. "Žaidimas vadinasi "Bimbalas ir karvė". Bimbalas - tai didelė musė. Žaidimo dalyviai pasiskirsto pagal lytį. Moterys sustoja į vieną eilę ir susikabina už parankių, o priešais jas į eilę susikimba vyrai. Mergaičių eilės gale yra "karvutė", o vyrų - "bimbalas". "Bimbalas" turi pagauti "karvutę", tačiau mergaitės jo nepraleidžia, o vyrai praleidžia pro tarpus. Bėgančiai karvutei taip pat kliūtis sudaro vyrų grupė", - aiškino taisykles I. Žmijauskienė.

Dar vienas judrus žaidimas - "Katinas ant pečiaus". Visi žaidėjai sustoja ratu atsigręžę į centrą, nuleistas rankas laiko už nugaros ir dainuoja: "Katinas ant pečiaus sėdėjo, pelę įsikandęs turėjo." Vienas žaidimo dalyvis stovi greta rato ir laiko rankoje kietai susuktą rankšluostį ar šaliką (žiužį). Kol žaidėjai dainuoja, jis eina aplink ratą, įduoda žiužį į rankas vienam iš rate stovinčių vaikų ir eina toliau, kol baigiasi dainavimas, ir tada atsistoja į ratą.

Tuomet žaidimo dalyviai dainuoja: "Duos katinui skūron, nežiūrėdami kurion", o žiužį gavęs dalyvis ima pliekti juo savo kaimyną iš dešinės. Tas bėga aplink ratą iki savo vietos, o mušėjas vejasi. Kai priluptasis atsistoja savo vieton, žaidimas pradedamas nuo pradžios. Žiužį aplink ratą neša tas, kuris vijosi kaimyną.

Paukštelio perinimas

Pasak etnokultūros žinovės, populiarūs per Kalėdas ir žaidimai su fantais. Pavyzdžiui, "Paukštelio perinimas". "Visi žaidėjai pasivadina medžių vardais. Vienas pradeda ir sako "periu, periu paukštelį, paleidau į beržą". Jeigu "beržas" tarp žaidėjų yra, jis atsako "berže nėr, paleidau į pušį". Jeigu yra "pušis" - ji taip pat sako "pušyje nėr, paleidau į palmę". Jeigu "palmės" tarp žaidėjų nėra, tai tas, kuris spėjo, atiduoda fantą, t. y. kokį nors savo daiktą - papuošalą, akinius ar drabužį.

Paskui fantus reikia išsipirkti, atliekant ypatingas užduotis, pavyzdžiui, atsikelti nuo grindų nenaudojant rankų, pastovėti tarp dangaus ir žemės, atsistojus ant kėdės gaidžiu pagiedoti ar antele ratą apeiti ir pan.", - siūlė pašnekovė.

Gausos linkėjimas

I. Žmijauskienė kalėdinius žaidimus rekomenduoja užbaigti smagiu, ritualiniu gausos, turtų, sveikatos linkėjimu. Vyriausias šeimos narys turėtų pasiimti dubenį grūdų ir mesti juos, o visi kiti gaudyti. Kuris sugaus daugiausiai grūdų - tam ateinantys metai bus geriausi.