Kinijos spalvos modelio akimis

Kinijos spalvos modelio akimis

Šiemet mokyklą baigusi jauna klaipėdietė Raminta Sidaravičiūtė nuo paauglystės sukasi mados pasaulyje. Derindama modelio darbą jauna mergina stengiasi pažinti Kiniją, jos kultūrą ir vietos virtuvę.

Anot Ramintos, geriausias būdas praleisti laisvalaikį - tyrinėti naują šalį.

Kaip prasidėjo tavo modelio karjera?

Nuo vaikystės buvau labai aukšta ir liekna, giminės sakydavo, kad būsiu krepšininkė arba modelis - pastarasis pasirinkimas viliojo labiau. Tad pamačiusi skelbimą, kad Klaipėdoje vykdoma modelių atranka, iš karto nusitempiau su savimi ir mamą...

Merginų, norinčių būti modeliais, yra labai daug. Ko reikia, kad patektum į grožio ir mados industriją?

Reikia labai elementarių dalykų: tinkamo kūno sudėjimo ir ūgio, įdomių arba klasikinių bruožų, laisvai jaustis prieš kamerą. Žinoma, to išmokstama. Be to, praverčia ir charizma. Patekti į mados industriją nėra sunku, bet joje išsilaikyti yra visai kas kita.

Ar sunku derinti modelio darbą su laisvalaikiu, draugais?

Draugų neturiu daug, ko gero, tai labai palengvina šį darbą. Dabar dalis mano draugų užsieniečiai, taip pat modeliai, todėl dirbant ir keliaujant juos sutikti yra dar lengviau.Pradėjau keliauti tik vasaros metu, būdama 16 metų. Žinoma, liūdna būti toli nuo namų, bet artimi žmonės žino, kaip man tai svarbu, ir palaiko mane, todėl didelių kliūčių nekilo. O kalbant apie laisvalaikį, kaip geriau jį įmanoma praleisti nei tyrinėjant naują šalį.

"Nuo vaikystės buvau labai aukšta ir liekna, giminės sakydavo, kad būsiu krepšininkė arba modelis - pastarasis pasirinkimas viliojo labiau", - atvirauja Raminta.

Kai gavai pasiūlymą keliauti į Kiniją, kaip jauteisi, ką sakė tėvai?

Domėdamasi modelio darbu nujaučiau, kad teks apsilankyti Azijoje, ir tai man patiko, todėl gavusi pasiūlymą apsidžiaugiau. Didesnis iššūkis buvo įtikinti tėvus. Teko mamai versti kontraktą iš anglų kalbos. Tačiau didžiausias nuopelnas vis dėlto tenka agentūros direktorei - ji atsakė į visus rūpimus klausimus, dalijosi savo patirtimi ir įtikino ją.

Kiek laiko buvai Kinijoje?

2018-aisiais Kinijoje esančiame Guangdžou mieste praleidau 70 dienų, o 2019-aisiais - 90 dienų Šanchajuje.

Kaip jauteisi taip ilgai toli nuo namų, nepažįstamoje aplinkoje?

Pirmos kelios savaitės ar net mėnuo buvo kupini įspūdžių, todėl apie namus net pamiršti. Su vaikinu vis juokaujame, kad išvykusiajam yra lengviau negu tam, kuris lieka laukti. Vėliau jau pasiilgsti namų, o kelionės pabaigoje iš dalies net išvykti nebesinori, nes mes ten susikuriame nedidelę gyvenimo versiją, turime savo draugus, vietas, kur einame, galima sakyti, jau būname įleidę šaknis.

Kur Kinijoje vykdavo fotosesijos, gal kokioje nors neįprastoje vietoje?

Kinijoje yra įkurtos atskiros teritorijos, kurios sudarytos iš mažų skirtingų gatvelių, imitacinių parduotuvių, kavinių, barų... Keletą kartų esu dirbusi tokioje teritorijoje. Labai įdomu. Teko dirbti ir tokiu pačiu principu įrengtame 5 aukštų įstaigos pastate: kiekviename aukšte įrengta po 10 skirtingų imitacijų, pavyzdžiui, virtuvė, miegamasis, parduotuvės vidus ir panašiai.

Tačiau yra tekę dirbti ir natūralioje aplinkoje, pavyzdžiui, esu dirbusi senovinėje pilyje. Tiesą sakant, tiksliai nežinau, ar pilis tikrai senovinė, o gal tik padaryta, kad taip atrodytų (juokiasi).

Kiek laiko užtrukdavo fotosesijos, ar ilgai tekdavo ruoštis?

Nuo kelių iki keliolikos valandų per dieną. Pasiruošti prireikdavo maždaug valandos, bet dar priklausydavo nuo to, kas daroma ir ar dirba keli atskiri meistrai, ar tik vienas.

Kiek teko susipažinti su Kinijos kultūra, kas patiko labiausiai, gal pastebėjai kažką neįprasto?

Labiausiai įsiminė, kaip vyresnio amžiaus senjorai susirenka parkuose ar vidiniuose kiemuose ir kartu mankštinasi, šoka. Tiesiog gatvėse, tarp gyvenamųjų daugiabučių, kinai pasistato kėdes, stalus ir žaidžia stalo ar kortų žaidimus.

Teko dirbti 5 aukštų įstaigų pastate, kurio kiekviename aukšte įrengta po 10 skirtingų imitacijų, pavyzdžiui: virtuvė, miegamasis, parduotuvės vidus ir panašiai.


Guangdžou nėra labai kultūrinis miestas, aplankiau vos keletą muziejų, bet Šanchajuje jau visai kitaip. Nuėjusi į meno galeriją supratau, kaip skiriasi meno suvokimas pasaulyje. Mums dažniausiu atveju menas - tai tapyti paveikslai, o jiems - ant pergamentų rašytos ir iliustruotos poemos.

Dar Kinija man įsiminė kvapą gniaužiančiais purpuriniais saulėlydžiais, kai visas dangus atrodo tarsi violetinis. Taip pat - savo parkų gausa. Visi jie sutvarkyti, su įvairiais tilteliais ir paviljonais. Beje, tai, ką mes valgome kinų restoranuose, nė iš tolo nėra kinų virtuvė.

Bus daugiau

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder