Kodėl teatras?

Darius Meškauskas, Klaipėdos dramos teatro aktorius

Teatras - tai malonumas, adrenalinas, priklausomybė. Teatras suteikia galimybę patirti stiprius, įvairius išgyvenimus, kurių gyvenime gal niekada nepatirsi. O tai dar teikia malonumą ir kitiems - žiūrovams - suteikia satisfakciją. Teatro teikiamą malonumą ir satisfakciją aš pajutau gana anksti. Iš prigimties buvau ekstravertas, norėjau pasirodyti, sulaukti dėmesio, prajuokinti kitus. Jau darželyje tėvams buvau pasakęs, kad užaugęs būsiu virėju (nes patiko pjaustyti mišraines) arba klounas.

Klaipėdos dramos teatro aktoriai Darius Meškauskas ir Justina Vanžodytė spektaklyje "Mama Drąsa".

Justina Vanžodytė, Klaipėdos dramos teatro aktorė

Nuo pat mažens mane traukė kūrybinė veikla: šokau, dainavau, piešiau ir man patikdavo būti scenoje. Gyvenau Kauno dramos teatro kaimynystėje, tad paauglystėje ėmiau teatre savanoriauti. Tada pamačiau labai daug spektaklių ir pati pradėjau svajoti apie sceną. Pradėjus dirbti teatre, rožiniai akiniai nukrito, išgaravo išsigalvotas teatro sudievinimas, neteisingi prisisvajojimai ir iliuzijos. Teatras suteikia aiškų realybės pojūtį. Šiandien galiu pasakyti, kad brangiausia dovana, kurią suteikia teatras - tai galimybė dirbti su kūrėjais ir galimybė bendrauti su žiūrovu. Tai ypač jaučiame dabar, kai to negalime patirti.

Aurelijus Liškauskas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas, šokėjas

Reikėjo pinigų. 1997 metais mokiausi universitete ir nebuvo iš ko gyventi, reikėjo darbo. Jurijus Smoriginas pamatė mane per televiziją šokantį su atlikėja Sati ir sugalvojo pakviesti dirbti į teatrą. Tuo metu nebuvau aš joks profesionalus šokėjas. Kai atėjau dirbti į teatrą, buvo labai gėda, nes kiti buvo profesionalūs šokėjai ar pusiau profesionalūs.

Choreografas Aurelijus Liškauskas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ieškojo pinigų, o atrado laimę.

Tačiau pradėjus dirbti teatras mane labai "užkabino". Manau, kad jeigu esi šiek tiek pamaiva, mėgsti pavaidinti, pasirodyti - tai teatras tam puiki vieta. Dirbdamas teatre supratau, kad ne pinigai suteikia laimę, tačiau ir užsidirbti galimybių man niekada netrūko. Dirbdamas teatre, dar kūriau šokio pasirodymus barams ir kavinėms, vėliau šokio pasirodymai virto spektakliais, įvairiais projektais, pasirodymais televizijoje ir kitur. Teatras - tai kur kas daugiau nei vien tik pastatas ir kolektyvas, kuriame dirbi, tai daug daugiau.

Monika Mikalauskaitė, Klaipėdos lėlių teatro kūrėja

Nuo mažens buvau scenoje, šokau, dainavau, o besimokydama vyresnėse klasėse labai susidomėjau teatru. Atsimenu, kad labai mane inspiravo "Atviro rato" pasirodymas. Pamačiau, kad scena suteikia labai daug galimybių išreikšti save, išbandyti daug dalykų. Tad pasirinkau teatro studijas ir tik vėliau sužinojau, kad renkamas lėlių teatro kursas. Aš lėlių teatro nebuvau mačiusi ir atradau jį tik studijuodama. Tik tada supratau, kad lėlių teatras yra tai, kas man labai patinka ir jo galimybės dar platesnės nei dramos teatro.

Danutė Vaigauskaitė, teatro pedagogė

Dar būdama vaikas, kai pasilipus ant kėdutės per balius deklamuodavau eilėraščius ir visi plodavo, supratau, kad aš be scenos gyventi negalėsiu. Visos gatvės, kurioje gyvenau, vaikus buvau įtraukusi į vaidinimus, scenarijų rašymus ir pan. Visada žinojau, ko noriu, kur einu, ko siekiu. Tik vaikystėje įsivaizdavau save aktore, o tik susidūrusi su teatru supratau, kad mano duomenys ne tie, ir atsidūriau kitoje scenose pusėje, iš kurios galiu padėti tapti aktoriais kitiems. Manau, kad teatras yra mano likimas, koronė, kaip babytė sakydavo. Juokauju. Džiaugsmo teatre daugau nei vargo. O jeigu paklaustumėte, ar esu jame laiminga, tai nežinau. Dabar teatras man kelia daugiau abejonių, rūpesčio nei laimės. Klausiu, koks teatras turi būti dabar, kur link jis eina?

Kalbino Jurga PETRONYTĖ