Kuo išskirtinis Mėmelio žydų kultūrinis paveldas?

Skaičiai

• 1809 m. Mėmelyje oficialiai gyveno tik 2 žydų šeimos, o 1875 m. - 1 040 ir skaičius nuolatos augo.
• 1939 m. Klaipėdoje gyveno iki 7 000 žydų.
• 1858-1939 m. Mėmelyje veikė žydų bendruomenės taryba. Iš šios tarybos buvo renkami 3-5 atstovai į miesto Tarybą.

Savo paskaitoje H. Vitkus kalbėjo apie XIX a. Mėmelį, kurį palietė Emancipacijos ediktas (1812 m. kovo 11 d. Prūsijoje buvo paskelbtas Emancipacijos ediktas, panaikinęs luominius apribojimus iki edikto paskelbimo Prūsijoje gyvenusiems žydams ir suteikęs jiems pilietybę, verslo įmonių steigimo teisę, amatų ir judėjimo laisves. - Aut. past.).

Galimybių mieste - žydai buvo nepageidaujami

Mėmelis tada buvo laikomas galimybių miestu ir čia atkeliaudavo žmonės, siekiantys įsikurti ilgesniam laikotarpiui. Pirkliams uostamiestis buvo svarbus dar ir dėl priėjimo prie jūros bei labai geros geografinės padėties. Tai buvo prekybos centras pakeliui į Kuršą, o iš jo pirkliai keliaudavo į Rygą.

Pirkliai, atvykę iš Rytų, Osmanų imperijos, į Mėmelį žvelgė kaip į vietą, iš kurios atsiveria prekybos keliai į Vakarų Europą.

"Ne viskas čia buvo taip paprasta. Atvykėliai susidūrė su labai stipriu vietinių pirklių pasipriešinimu. Tuometiniame Mėmelyje buvo įsitvirtinę ne tik vokiečiai, bet ir Olandijos, Anglijos, Škotijos pirkliai", - pasakojo dr. H. Vitkus.

Be to, XIX a. jau buvo susiformavę mokestiniai ryšiai ir sistema, tad atvykėliai nebuvo laukiami.

"Be abejonės, Mėmelio magistratas palaikė vietinius pirklius, o atvykėlių priimti nebuvo skubama. Tuomet buvo tokia dviguba politika, magistratas miestiečių, biurgerių, teises stengdavosi suteikti tik tiems, kurie buvo naudingi. Nauda tada buvo suvokiama ne tik pinigine išraiška, bet ir ryšiais", - dalinosi įžvalgomis dr. H. Vitkus.

XIX a. antrojoje pusėje Mėmelio magistratas turėjo griežtą poziciją dėl miestiečio teisių suteikimo žydams.

"Galiojo prekybos leidimų apribojimai ir tam tikros prekybos laisvės mugių metu. Išsipirkus leidimus prekiauti jokių problemų nebuvo, tačiau mieste pasilikti buvo draudžiama. Buvo žiūrima, kad atvykę žydų pirkliai taip pat sėkmingai ir išvyktų", - pasakojo dr. H. Vitkus.

Pasak jo, žydai rasdavo galimybių apsistoti ir visą reikalingą infrastruktūrą kurti Gargžduose ar Kretingoje. Todėl kūrėsi ir toks gyvenimo būdas: kai būdavo galima prekiauti, jie prekiaudavo, o vėliau išvykdavo.

"Tiesa, Klaipėdoje gyveno ir biurgeriai, kurie buvo judėjų kilmės. Jie užsiėmė prekyba, įvairiausiais amatais ir turėjo miestiečio teises. Taip susidarė prielaidos formuotis dviem bendruomenėms", - sakė dr. H. Vitkus.

Kapinių problema

Žydų kapinės Klaipėdoje buvo didžiulė problema. Turintys miestiečio teises žydai mirusiuosius galėjo laidoti miesto kapinėse, tačiau atvykusieji, neturintys miestiečio teisių, mirusiųjų Klaipėdoje laidoti negalėjo. Tokių atvejų, kai reikia palaidoti žmogų, tačiau nėra kur, buvo daug.

"Yra parašyta labai daug atsiminimų, kaip vyko mirusiųjų "kontrabanda".

Nelegalų mirusįjį gabendavo apkloję šiaudais arba pasisodinę lyg gyvąjį. Veždavo juos į Rusijos imperiją arba Lietuvą ir ten kapinėse laidodavo, nes Mėmelyje tai daryti galimybės nebuvo", - pasakojo dr. H. Vitkus.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Hektoras Vitkus supažindino su Klaipėdos (Mėmelio) žydų bendruomenės kultūriniu paveldo išskirtinumu Lietuvos ir Baltijos regiono kontekste.

Apie žydų kapines Klaipėdoje pradėta mąstyti 1813 metais. Buvo dairomasi į Galinio Pylimo gatvę, bet žemę reikėjo išsipirkti, o Klaipėdoje siekianti įsisteigti Rytų žydų bendruomenė tam lėšų neturėjo. Galiausiai procesas pajudėjo 1820 metais. Buvo išpirkta žemė žydų kapinėms tarp Sinagogų g. ir Žiedų skg.

"1840 m. kapinės tapo visavertė miesto dalis, buvo aptvertos. Dar po dešimties metų Klaipėdos magistratas nusprendė apsodinti kapines medžiais", - sakė dr. H. Vitkus.

Sovietmečiu žydų kapinės buvo sulygintos su žeme. Jų vietoje iškilo radijo stotis.

Sinagogos buvo sudegintos

Pasak H. Vitkaus, pirmiausia būdavo išskiriama vieta kapinėms, o jau vėliau - sinagogai. Sinagogos statyboms buvo keliamos tam tikros sąlygos. Ji negalėjo būti aukštesnė nei krikščioniškieji maldos namai. Taip prigijo tradicija statyti neaukštas sinagogas.

Pirmąją sinagogą Klaipėdoje, pasak H. Vitkaus, galima identifikuoti Pylimo gatvėje.

"Kai kurie šaltiniai nurodo, kad 1835 m. sinagoga jau atvėrė duris. Sinagoga veikė ne tik kaip religinių apeigų vieta. Joje rinkosi ir bendruomenės, sprendėsi svarbiausi klausimai", - sakė H. Vitkus.

Ši sinagoga sudegė, tad apie tikslią jos buvimo vietą nėra žinoma. Manoma, jog ji buvo medinė, kaip ir daugelis litvakiško stiliaus sinagogų. Yra išlikę duomenys, jog ją statė pirkliai, atvykę iš Lenkijos, o šalia jos veikė ritualinė pirtis. Taip pat, pasak H. Vitkaus, yra versija, jog juridiškai tai nebuvo sinagoga, o paprasčiausiai patalpa.

1874 m. Pylimo g. pastatyta dar viena, nauja sinagoga, kurią miestiečiai labai greitai pavadino "Polen Schul" - lenkų sinagoga.

"Sinagoga išliko iki nacių laikų. Kada ją sudegino - nėra aišku. Išlikusi yra tik viena nuotrauka, kaip sinagogą raižo ugnies liežuviai", - pasakojo H. Vitkus.

Apie šią sinagogą Klaipėdoje išliko ir amžininkų liudijimai, jog ji buvo "rytietiško stiliaus" ir ten giedodavo melodingas giesmes.

1886 m. dabartinėje Grįžgatvio gatvėje buvo pastatyta dar viena sinagoga. Jos finansavimu pasirūpino emancipuotų Vokietijos žydų bendruomenė. Deja, vizdų, kaip atrodė sinagoga, išlikę nėra. Iš amžininkų aprašymų žinoma, kad sinagogoje buvo meldžiamasi "europietiškuoju stiliumi" ir vokiečių kalba.

Atminimo ženklas

Klaipėdos žydų bendruomenei buvo suteikta galimybė įamžinti litvakų sinagogos, veikusios Klaipėdoje, atminimą. Klaipėdos savivaldybės taryba pritarė, kad atminimo ženklas turėtų atsirasti ant pastato Daržų g. 9A, kuriame dabar yra įsikūręs viešbutis "Euterpė".

Teigiama, kad atminimo ženklas bus su atitinkamu užrašu lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis. Projektas bus įgyvendintas Klaipėdos žydų bendruomenės ir rėmėjų lėšomis.

"Senamiestis tvarkosi ir tai būtų tik pliusas miestui, atsirastų istorinė vertė. Mūsų užduotis - auklėti savo vaikus, perduoti savo tradicijas jiems. Tai turi būti visų klaipėdiečių rūpestis, nes tai - miesto istorija. Jei saugosime istoriją, bus miela ir malonu gyventi čia", - sakė Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis.