Lietuvininkų pirštinės

Kasdienės visiškai paprasto rašto - tamsiame dugne išdėstytos šviesios pavienės akutės, išmegzti rombeliai su gėlytėmis viduryje ir kiti nesudėtingi ornamentai.

Šventadienes kelių spalvų siūlų raštuotas pirštines mezgė kumštines, o XIX a. pabaigoje - jau ir pirštuotas. Mažosios Lietuvos pirštinės turi keletą ypatybių, skiriančių jas nuo kitų etnografinių sričių pirštinių: dauguma megztos iš labai plonų dviejų trijų spalvų siūlų smulkiais raštais, tokiais pat raštais dažnai megzti ir pirštai arba jie puošti smulkiais paprastais raštais. Pirštinėje įvairiai komponuojant ir jungiant į grupes taškelius, rombelius, įstrižus ar tiesius kryželius, trikampius, langelius, grandinėles išgaunami sudėtingi ir gražūs ornamentai. Geometriniai raštai derinti su augaliniais, kartais - su įmegztais tekstais.

Tumpinės pirštinės su kedeliukais. Numegztos Klaipėdos krašte Gyčiui Martynui Šernui jo vaikystės metais apie 1937-1938 m. Pirštinės buvo užsakytos Gyčio motinos Erikos Trumpjonaitės-Šernienės (gim. 1905 m. Traksėdžiuose).

Iš augalinių pamėgti keturlapio, aštuonlapio žiedelio, vėliau - pasvirusios mažos šakelės motyvai.

Viršutinėje plaštakos dalyje neretai būna į keturkampį įkomponuoti simetriški augaliniai ar gyvūniniai motyvai.

Riešai vieni megzti stulpeliu siaurais skersiniais kelių ryškių spalvų ruoželiais, virš riešų neretai komponuota kitos spalvos ir rašto juostelė nei visa pirštinė, kiti megzti, nerti reljefiniais pumpurėliais.

Pailgintais riešais raštuotas kumštines ir pirštuotas pirštines Mažojoje Lietuvoje dėvėjo jau XIX a. pabaigoje ir vadino pirštinėmis su kedeliukais, t. y. su sijonėliais. Riešus puošė įvertomis virvutėmis su bumbuliukais galuose, riešų kraštelius - kelių spalvų kuteliais, įvertais viena ar dviem eilėmis.

Pirštuotos pirštinės. Karolinai Dotaitei pirštines dovanojo šeimininkė, pas kurią ji tarnavusi Piktožių kaime apie 1920-1930 m.

Lietuvininkės prisimena, kad žiemą ir dvejas pirštines užsimaudavo. Išeigai buvo skirtos pirštuotos, su margais raštais, o kasdienai - paprastos vilnos.

Kumštinės pirštinės su vienu nykščiu vadintos tumpinėmis. 1915 m. Šilutėje gimusiai pateikėjai motina pasakojusi, kad Priekulėje vykusiose vestuvėse marti taip apdovanojusi piršlį: į rankšluostį jam raštuotas pirštines, numegztas iš vilnonių siūlų, ir marškinius įvyniojusi.

Marti ir jaunikis turėję po vainiką, kur margos pirštinės buvusios įrištos. Pirmoji pamergė su pajauniu turėję budėti - daboti, kad niekas tų pirštinių nepavogtų. Atsirasdavo, kas pjūklą prisirišęs vainikus pavogti taikėsi, bet tie neleidę. Buvusi gėda, jei pirmoji pora vainikų neišsaugodavusi, o jei išsaugodavusi - kaip atlygį gaudavusi pirštines.

Pirštuotos pirštinės. Mezgė A. Bertulaitienė. Slengių kaimas, 1885 m.

Apie Klaipėdos krašto vestuvių tradiciją įrišti pirštines į vainikus, kabojusius nuotakos kampe, rašo ir I. Simonaitytė "Viliuje Karaliuje".

Tie vainikai buvę nupinti iš rožių ir mirtų. Iš I. Simonaitytės raštų sužinome, kad marti vyro giminę taip apdovanodavusi: vyriškius abrūsais ir pirštinėmis, o moteris nuometais ir kojinėmis aprišdavusi. Moterims labiau tiko dovanoti kojines, o vyrams - pirštines.

Grėtė Karalienė uždėjo uošvienei ant peties juosta surištus marškinius ir baltas vilnones kojines.

Apeigos tylios ir trumpos. Dabar jaunavedžiam reikėjo eiti už stalo. Juodu vedė motina Karalienė. Juodviem švietė žvakėmis Anskis su Ane.

Moterys su tumpinėmis pirštinėmis. Etnografinėje žvejo sodyboje Rusnėje, 2017 m.

Peržengus per slenkstį, iš Gervino lūpų vėl paskambėjo giesmės posmas: "Eik šen!" - tai balsas yra marčios, "Eikš!" - šitaip šauk tavasis...

Ant kiekvieno pabrolio dešinio peties atsirado pamergių uždėtos gražia juosta surištos margos pirštinės (ten pat).

Pirštines turiedava vilnuones, visuokiais raštais. Jei kur nors išeidava, tai su pirštuotom pirštiniem, irgi raštuotom. Paprastū vilnu. Ka jau geresnes, tai jau būdava su raštais margintas visokiais.

Vilnonis rankogalis maukė Pjaulių kaimas, XIX a. pabaiga - XX a. pradžia

Pateikėja iš Begėdžių kaimo (B 6517)

Piršli nėks nekori, j? dar marti apdovinoji - rankšluosti, ? j? pirštines margas, raštuotas, iš vilnoniu siūlu ?dėtas, marškiniai.

Vestuvis brangiai kainava. Daug dovinoji vėns kitam. Šiurši, jupi, skara - viska ošvėni gava.

Marti ir jaunikis turėji po vainika. ? j? ?rištas pirštines margas.

Vėna pora - pamergė su pajauniu - turėji budėt, dabot, kad nėks nepavogt. Kits pjūkluka prisirišes norėji pavogt. Jei išsaugoji,gava pirštines.

Pateikėja iš Derceklių kaimo (B 6517)

Šaltuoju metų laiku lietuvininkės mūvėjo megztas rankų riešų apmovas - maukes. Pagėgiuose sakyta:

Nusimegzdink maukes ir jas užsimauk, tai vėjas į rankoves neįpūs.

O klaipėdiečiai maukes puošė gintarais: Nuadyk man maukes ir gintarų įpink (LKŽ). Pasak I. Simonaitytės, maukės megztos 20 centimetrų ilgio (I. Simonaitytė."...O buvo taip").

Pateikėja, gimusi 1928 m. Atšvenčiuose, prisimena, kad maukes žiemą užsimaudavo ant rankogalių.

Megzdavo vientisas arba užsegamas su knypkiais - geležiniais spaustukais.

Dovanojimui skirtos maukės megztos iš pirktinių skaistgijų. Megztos ruoželiais iš skirtingų skaistgijų siūlų.

Merginos maukes dovanodavo vaikinams.

Dėvėti ir panašūs antblauzdžiai.