Lina Petrošienė: "Lietuvininkų dainavimo tradicija - tai šios žemės žmonių dvasios šviesa"
Lina Petrošienė: "Lietuvininkų dainavimo tradicija - tai šios žemės žmonių dvasios šviesa"

"Iki pat nakties vėlumos truko šis tikras nacionalinis pasilinksminimas, ir kadangi nebuvo šokių, tai pasiekė tokį laipsnį, jog aš tariausi esąs ne vestuvėse, bet dainų šventėje", - taip ypatingą lietuvininkų dainingumą vestuvėse pabrėžė Eduardas Gizevijus XIX a. pabaigoje. Šiais metais lietuvininkų dainavimo tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Apie lietuvininkų dainas, jų vertę ir unikalumą kalbamės su etnomuzikologe, Klaipėdos universiteto profesore dr. Lina Petrošiene. Jos ir Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centro pastangomis lietuvininkų dainavimo tradicija ir buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Kokios dainos yra laikomos lietuvininkų dainomis?

Tos dainos, kurias dainavo Mažosios Lietuvos lietuviai, kai kurie kadaise čia atsikėlę ir keletą šimtų metų tarp lietuvių gyvenę vokiečiai. Lietuvininkų dainų mokėjo ir Baltijos pajūrio kuršininkai.

Kiek yra žinomų, užrašytų lietuvininkų dainų?

To niekas nėra siekęs tiksliai suskaičiuoti, todėl į šį klausimą galiu atsakyti tik paminėdama apytikslius man žinomus skaičius.

Dainų, kurias ir šiandien galime dainuoti, tai yra užrašytos ir jų melodijos, yra apie septynis šimtus. Dainų tekstų užrašyta daug daugiau, gal dvigubai, o gal ir dar daugiau.

Kokie jų išskirtiniai bruožai? Kuo jos unikalios kitų šalies regionų kontekste?

Lietuvininkų dainų visuma rodo, kad lietuvininkų dainos ir dainavimo tradicija nėra vientisa. Dainų tekstai ir melodijos rodo du savitus ir tarpusavyje besiskiriančius dainų plotus - šiaurinį ir pietinį. Jie beveik sutampa su vakarų žemaičių (donininkų) ir vakarų aukštaičių (striukių ir baltsermėgių) tarmėmis, kuriomis kalbėjo lietuvininkai.

Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinio pobūdžio bei sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika.

Šiurkštus, kadaise "vilkų staugimu" vadintas dainavimas ilgainiui tapo gana santūrus. Tradicijos kaitą labiausiai lėmė pietizmas, religinė ir pasaulietinė muzika.

Dainų unikalumą sudaro jau minėtos muzikinės savybės bei nemaža dalis dainų, ypač melodijų, turinčių tik po vieną žinomą variantą ne tik visoje lietuviškoje dainuojamojoje tautosakoje. Tokių dainų net nėra su kuo palyginti ir svarstyti apie jų autentiškumą ir kitus parametrus. Taip pat lietuvininkų dainoms unikalumo suteikia jų tarmės bei poetika.

Kokie dominuojantys siužetai, motyvai?

Net nesuskaičiavus visų dainų, galima drąsiai sakyti, kad daugiausia yra vestuvinių, šeimos, jaunimo-meilės dainų, todėl vyrauja žmonių tarpusavio santykių tema, kuri vystoma gamtos fone.

Specifinė gamtinė aplinka - Baltijos, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrantės žmonių gyvensena - yra įsigėrusi ir į lietuvininkų dainavimo tradiciją.

Lokalinį koloritą ir regiono atpažįstamumą suteikia dainose esantys būdingi poetiniai vaizdiniai (žvejų mergelės, laivo, vedybų, mirties, skendimo, mitologinių būtybių ir kt.), vietovardžiai (Tilžė, Potsdamas, Berlynas, Kesterynas (Kunersdorfas), Štetinas, Karaliaučius, Rusnė, Kintai, Gilija, Bitėnai ir t. t.), vandenvardžiai ir vandens telkinių pavadinimai (jūra, marios, Krokų lanka, Šyša, Pakalnė ir kt.). Karinėse-istorinėse dainose atsispindi Prūsijos valstybės karo įvykių, kuriuose dalyvavo ir lietuviai, fragmentai.

Kokiomis progomis lietuvininkai dainuodavo, dainuoja?

Lietuvininkai bent iki XX a. pradžios dainuodavo visų kalendorinių, šeimos ir bendruomenės švenčių metu. XVII a. pabaigoje Mažosios Lietuvos parapijų kunigai yra pastebėję lietuvininkų dainingumą ir gana įvairiai jį apibūdinę.

Verdainės kunigo Wilhelmo Martinijaus žodžiais tariant, lietuvių sodiečių "gentis dainuoja vestuvėse, vaišėse, šermenyse, laliuodama vis apdainuoja, ką tik pasauly mato". Būdviečių kunigas Teodoras Lepneris pastebi, kad lietuviškų dainų tematika labai įvairi, "jie apdainuoja tokius dalykus, kas jiems ateina į galvą ir ką jie mato prieš akis".

XX a. antrojoje pusėje kalbinti lietuvininkai kiek kitaip apibūdina dainavimo tradiciją: sako, kad jau nebedainuoja, o gieda religines giesmes arba dainuoja vokiškas dainas. Šiais laikais be lietuvininkų dainų neapsieina nė viena Klaipėdos krašto miestų, miestelių, kaimų bendruomenių šventė. Rengiami tarptautiniai ir nacionaliniai folkloro festivaliai, kuriuose plačiai skamba lietuvininkų dainos.

Kokios lietuvininkų dainos populiariausios, plačiausiai žinomos praeityje ir dabar? Kodėl?

Nelengva atsakyti į šį klausimą. Plačiausiai žinomi turėtų būti pirmieji lietuvininkų dainų užrašymai, patekę į XVIII a. pabaigoje Johanno Gottfriedo Herderio sudarytą Europos tautų dainų rinkinį, XIX a. pradžioje išleisto Liudviko Rėzos dainyno vertimai į užsienio kalbas, XIX a. indoeuropeistų, kurie buvo patys atvykę užrašinėti dainų į Mažąją Lietuvą, veikaluose esantys dainų pavyzdžiai.

XX a. tikriausiai labiausiai žinomos ir dainuojamos tapo 1958 ir 1964 m. išleistos L. Rėzos literatūrinio palikimo dainos. Tenka apgailestauti, kad po Antrojo pasaulinio karo užrašytos lietuvininkų dainos nebuvo įtraukiamos į XX a. lietuviškų dainų antologijas.

Tik nuo 1990 m. pradėtos leisti lietuvininkų dainų rinktinės, autentiški garso įrašai. Galima sakyti, kad jau yra publikuoti beveik visi šiuo metu žinomi lietuvininkų dainų garso įrašai.

Tačiau ką patys lietuvininkai labiausiai mėgo dainuoti, galime spręsti tik iš užrašymų dažnumo. Galėčiau paminėti keletą daugiausiai užrašymų turinčių dainų. Patys lietuvininkai dažniausiai mokėjo ir visų laikų folkloro užrašinėtojams padainavo "Lėkė volungė", bet abejoju, ar ją šiandien daug kas moka ar bent žino.

Kitos kiek plačiau žinomos yra "Augo kieme uoselis", "Stiklelį gerdams dūmojau", "Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo", "Parbėg laivelis nuo Venčio rago", "Vai, kur nužėgliuos", "Kaklelis gerti ištroško". Televiziniai projektai ar sveikinimų koncertai galėjo išpopuliarinti "Plauk laivelis Nemunu", "Eisva mudu abudu".

Kuri lietuvininkų daina jums asmeniškai labiausiai patinka, yra įdomiausia ir kodėl?

Neturiu vienos numylėtos dainos, tokių yra labai daug. Lietuvininkų dainos, galiu sakyti, nulėmė mano profesinę veiklą. 1992 m. pradėjus dirbti Klaipėdos universitete, pirmojoje į mano rankas papuolusioje magnetinėje garso juostoje buvo 1960 m. įrašytos lietuvininkės Marijos Klingerienės dainos, kurias tikriausiai labiausiai myliu.

Gerai prisimenu, kad pirmoji transkribuota daina buvo "Anksti rytą aš kėliau, mamuželi žadinau". Nuostabios Anos Mažeivos dainos, žavingai ir aistringai dainuoja lietuvininkų vyrai - Rusnės žvejai.

Paskutiniųjų metų atradimas - 1949 m. Amerikoje įdainuotos Gertrūdos Lacytienės dainos, kurias galime išgirsti 2017 m. išleistoje Klaipėdos krašto dainų plokštelėje. Iš L. Rėzos dainų bene dažniausiai pati esu dainavusi "Parbėg laivelis", "Jau aušt aušružė".

Gėriuosi ir šiuolaikinėmis folkloro kolektyvų teminėmis programomis, kuriose atkuriami lietuvininkų gyvenimo vaizdai, papročiai ir dainos. Folkloro kolektyvų vadovai įdeda nepaprastai daug pastangų, rinkdami autentišką medžiagą ir ją pritaikydami meninėse programose.

Žaviuosi dainų interpretacijomis, beveik kiekvienoje jų galima atrasti ką nors įdomaus, netikėto ir autentiškumo, ir inovatyvumo požiūriu.

Galvoju, kad lietuvininkų dainuojamąją tautosaką galima būtų interpretuoti ir dar drąsiau.

Kodėl buvo svarbu įtraukti lietuvininkų dainų tradiciją į Nematerialaus kultūros vertybių paveldo sąvadą?

Yra keletas svarbių priežasčių. Pirmiausia - tai lietuvininkų dainavimo tradicijos senumas, gyvybingumas, svarba lietuvių kalbai ir kultūrai. Lietuvininkų dainavimo tradicijos unikalumas ir magiška galia kadaise traukė keliautojų, metraštininkų dėmesį.

Jie savo raštuose įamžino Baltijos pajūryje gyvenusių žmonių papročius ir tradicijas. Gal ir negalime tiesiogiai ir tiesmukai susieti tų žinių su mums kiek geriau pažįstama XVIII-XXI a. lietuvininkų dainavimo tradicija, tačiau tai tos pačios žemės žmonių dvasios šviesa.

Lietuvininkų dainavimo tradicija šimtmečiais išliko nepaprastai gyvybinga pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, kai teko išgyventi konkurencingoje aplinkoje su religiniu giedojimu, pietistinėmis dogmomis, vėliau - modernių laikų muzikos madomis ir naujomis tradicijomis.

Nepaneigiama lietuvininkų dainų svarba visai lietuvių kalbai ir kultūrai. Lietuvių raštijos aušroje Prūsijos lietuvių dainų žodžiais pildyti pirmųjų lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų puslapiai. XIX a. pradžioje pasirodęs L. Rėzos dainynas bent dviem šimtams metų nustatė kryptį lietuvių tautotyros darbininkams.

Kitas minėtinas dalykas yra šiandieninė lietuvininkų dainavimo tradicijos būklė, kurią nulėmė dramatiški XX a. istoriniai įvykiai bei naujoviški vietinių tradicijų tęstinumo būdai ir poreikiai.

Gęstančią lietuvininkų dainavimo tradiciją iš rašytinių šaltinių ir senųjų lietuvininkų perėmė ir pradėjo gaivinti 1971 m. Klaipėdoje įkurtas "Vorusnės" folkloro ansamblis.

Per paskutiniuosius penkiasdešimt metų Klaipėdos krašte veikę ir tebeveikiantys folkloro kolektyvai "Kuršių ainiai", "Alka", "Audenis" (1996-2013), "Verdainė", "Kamana", "Aušrinė", "Ramytė", "Giedružė", "Vorusnėlė" (1989-2018), "Vėlingis", "Žvejytės", "Alkiukai", "Kuršiukai", pasitelkdami lietuvininkų žinias, jų dainavimo tradiciją pakylėjo į neregėtas aukštumas, ją gerbia ir puoselėja su didžiule meile bei atida.

Trečioji priežastis - 2003 metais UNESCO priimta Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2004 m. ir įsipareigojo vykdyti numatytus tikslus. Lietuvininkų dainavimo tradicijos įrašymas į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą lietuvininkų dainavimo tradicijai suteikia oficialų pripažinimą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Tai yra dar viena galimybė pasakyti, kas lietuvininkams ir kitiems Klaipėdos krašte gyvenantiems žmonėms yra ypač svarbu, ką turime prisiminti, saugoti ir kūrybiškai vystyti.

Pasak etnomuzikologės prof. dr. Linos Petrošienės, iki XX a. pradžios lietuvininkai dainuodavo visų kalendorinių, šeimos ir bendruomenės švenčių metu, XX a. antrojoje pusėje jie jau nebedainuodavo, o giedodavo religines giesmes arba dainuodavo vokiškas dainas. O šiais laikais senąją lietuvininkų dainavimo tradiciją puoselėja Klaipėdos krašto miestų, miestelių, kaimų bendruomenės, folkloro kolektyvai.

Sidebar placeholder