Omanas - Alacho pabučiuota šalis

Tęsinys. Pradžia "Savaitės eksprese" Nr. 6

Be automobilio Omane niekur nepajudėsi. Viešojo transporto čia nėra: nei autobusų, nei traukinių. Tik imigrantai ir vaikai važinėja dviračiais. Motoroleriai - nepopuliarūs. Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vieną vakarą teko matyti prabangių motociklų koloną, tačiau automobiliai - svarbiausi. Jeigu žmogus neturi pinigų geram automobiliui, ima paskolą.

Dauguma automobilių - baltos spalvos, nes balta yra Omano spalva. Balti visi namai, balti vyrų drabužiai, baltas paplūdimio smėlis, net krabai - balti. Galbūt tai diktuoja karštis, o gal šviesi, pozityvi Omano energetika. Ne veltui čia auga frankincenso medžiai, dovanojantys dervas, kurios smilkomos tam, kad dūmas sujungtų žmones su dievais.

Dykumų rožės.

Urvą sugriovė erozija

Nedidelę mūsų, turistų iš Lietuvos, grupelę po Salalah apylinkes gidas Musalemas vežioja su balta keleto metų senumo "Toyota". Viena labiausiai tiek vietinių, tiek turistų lankomų vietų šalia Salalah yra Marneef urvas ir Mughsayl geizeriai. Lankytinos vietos link važiuojame pro Salalah jūrų uostą, kuris stebina gigantiškumu. Šalia uosto ir, beje, visai šalia miesto - didžiulė pramoninė zona: cemento, dujų ir kitos gamyklos. Šiek tiek keista, kad visai šalia jų statomi didžiuliai tinkliniai viešbučiai, kuriamas turistinis kaimelis, nors pačiame Salalah mieste, paplūdimyje didžiuliai tušti plotai ir yra nemažai apleistų senų pastatų. Pravažiavome nedidelį kaimelį visai šalia jūros, kuriame pristatyta daug vienodų namų. Gidas paaiškino, jog šios vilos su vaizdu į jūrą - socialinis būstas, kurį Sultonatas nemokamai suteikia darbo neturintiems gyventojams. Kažkas kūrė socializmą. Omanas, regis, jį sukūrė, garsiai nesireklamuodamas.

Vietiniai Omano gyventojai maudosi kriokliuose, tačiau dieną, kai prie jų lankėmės, pūtė stiprus vėjas ir vanduo buvo šaltas.

Marneef urvo iš tiesų nėra, išlikęs tik pavadinimas. Urvą sugriovė erozija ir dabar lankytojai žavisi virš galvos kabančia didžiule uola ir vaizdingu panoraminiu peizažu, kuris atsiveria užlipus į kalną. Vieta pavyzdingai sutvarkyta, įrengti platūs, patogūs takai, stacionarios estetiškos pavėsinės su šiukšlių dėžėmis iškylautojams. Viskas Omane daroma dėl žmonių.

Mūsų apsilankymo metu nebuvo itin daug turistų. Matyt, todėl, kad šiuo metu iš po žemių nesiveržė geizeriai. Visi fotografavosi prie skylių uolose, pro kurias vanduo iš po žemių trykšta, matyt, kitu metų laiku.

Balto smėlio paplūdimiuose - baltos kriauklės.

Egzotiški augalai

Kitą dieną pakilo vėjas. Toks stiprus, kad gūsiai siekė iki 40 m/s. Gidas paaiškino, kad žiemos mėnesiais Salalah vyrauja šiaurės vėjas. Jis turėtų pūsti visą mėnesį, tačiau dėl klimato kaitos pučia gerokai rečiau. Dėl to vėjo jūra nurimo, nes priešpriešinis vėjas nulaužė jos bangas, tačiau vanduo tapo per šaltas maudytis. Lauke gi temperatūra per daug nenukrito. Vėjuotą dieną leidomės į kitą pusę nuo Salalah: vaikštinėjome su įspūdingus paplūdimius su uolomis, grožėdamiesi didžiulėmis baltomis kriauklėmis, apžiūrėjome krioklius ir pakilome į kalnus.

Hadžaro kalnai driekiasi išilgai visos Omano įlankos. Aukščiausias jų taškas - Šamo kalnas - yra 3353 m aukščio, tačiau jis šiaurinėje Sultonato dalyje, o Dofaro regione kalnai pakyla tik iki 1 800 m aukščio. Vėjuotą dieną mes užvažiavome tik 1 100 metrų ir ten jau temperatūra buvo gerokai žemesnė, teko išsitraukti megztinius ir striukes.

Vieną dieną buvo vėjuota.

Kalnuotose vietovėse augalijos nedaug, tad akis išsyk užkliuvo už nuostabiųjų dykumų rožių (Adenium obesum). Sumažinti jų analogai pas mus auginami tik vazonuose. Omaniečiai šias gėles vadina "dramblio kojomis", nes jų stiebai prie žemės labai platūs. Taip augalai prisitaikė gyventi nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis, storuose stiebuose jie kaupia vandenį.

Kitas augalas, kurio draugija turėjome progos pasimėgauti Omane, buvo baobabas (lot. Adansonia, arabų bu-hubub) . Baobabai labiausiai paplitę Afrikoje, Australijoje. Žavi jie savo dydžiu, nes užauga net iki 30 metrų aukščio ir 15 metrų skersmens, yra ilgaamžiai ir labai stiprūs. Antuano de Sent Egziuperi knygoje "Mažasis princas" baobabai minimi kaip piktžolės, kurios gali suskaldyti planetą. Baobabų giraitėje, kurioje mes lankėmės, medžiai buvo gal perpus mažesni, tačiau ne mažiau įspūdingi, o jų stiprybe įsitikinome pamatę, kaip medžio šaknis suskaldžiusi akmenį ir įaugusi į jį. Lauktuvėms prisirinkome baobabų vaisių. Jų minkštimas vertinamas kaip supermaistas, nes C vitamino turi šešis kartus daugiau nei apelsinas ir kalcio du kartus daugiau nei pienas.

Medžių Omane nedaug, bet visi stebina savo dydžiu ir grožiu.

Žemėlapis - galvoje

Vienas svarbiausių kelionės į Omaną akcentų - 3 dienų išvyka į dykumą. Rub el Chali - viena didžiausių vientiso smėlio dykumų pasaulyje. Ji įeina į Omano, Jemeno, Saudo Arabijos, JAE teritorijas ir užima 650 tūkst. kv. km teritoriją. Tuo metu, kai mes keliavome, toje pačioje dykumoje, tik Saudo Arabijos pusėje, vyko Dakaro ralis. Mūsų gidas surengė ne ką prastesnį pasivažinėjimą nei lenktynininkai, tik be jokių žemėlapių. Kai paklausėme, kaip jis orientuojasi, atsakė: "Žemėlapis - galvoje."

Baobabų giraitėje.

Per akmenuotą dykumą skriejome 120-140 km/val. greičiu. Smėlyje kelis kartus klimpome, kasėmės ir vėl klimpome. Ir taip penkias valandas, kol privažiavome nakvynės vietą šalia didžiulės uolos. Labiausiai dykumoje nustebino tai, kad vaizdas joje labai kinta. Buvo juodo lavos akmens dykuma, po to - žvyro ir akmenų dykuma, prasidėjus smėlynams nustebino žaluma. Skaisčiai žali krūmeliai atrodė lyg ką tik sužaliavę po lietaus. Gidas paaiškino, kad gana gausiai palijo 2018 metais. Nuo tada dykumoje atsirado žali lopinėliai.

"Šventraščiuose rašoma, kad kažkada visas Arabijos pusiasalis buvo žalias ir kai jis vėl toks taps, ateis laikų pabaiga", - sako gidas Musalemas.

Žvejų kaimelis.

Bus daugiau.