Nevardinsiu nei tų premijų, nei po pasaulį vaikščioti paleistų Bernardo knygų. Man Bernardas Aleknavičius pirmiausiai buvo ir yra Mokytojas. Taip jau susiklostė, kad, dirbant "Tarybinės Klaipėdos" redakcijoje, beveik šalia buvo įsikūręs ELTA kabinetukas.
B. Aleknavičius jame labai retai pasirodydavo, nes visą laiką buvo veiksme - apsikarstęs fotoaparatais, ELTOS "Volga" trankydavosi po kolūkius fotografuoti melžėjų, traktorininkų, kombainininkų, taip pat brigadininkų, mūrininkų.
Ilgai sukau galvą, kodėl jis į tas komandiruotes kviečiasi mane. O aš, metusi visokias neįdomias redakcijos užduotis toms Bernardo vilionėms pasiduodavau. Ir išbirbdavome. Oi, kaip sunku po to naktimis būdavo daryti tai, kas priklauso, nes galvoje ir širdyje plevendavo dienos įspūdžiai, patirti su Bernardu.
Prifotografavęs, ko reikia, jis iš "Volgos" iškrapštydavo mudvi su jo žmona Antanina, ir reguliuodavo, kur, kaip turėtume stoti prie pakelės kryžiaus ar dar iš pakelės koplyčių neišvogtų šventųjų skulptūrėlių. Kur laukuose pagausi kokį žmogų? Antanina ir aš būdavome statistės prie Bernardo pasirinktų objektų.
Užsukdavome ir į medines, jaukias bažnytėles kokiame Beržore ar Kalnalyje. Per tas Bernardo ekskursijas susipažinau su šviesaus atminimo Viliumi Orvidu, jau atkalėjusiu už Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybas su klebonu Broniumi Burneikiu Kadagynėje. Čia, pagal klebono komandas, buvo liejami varpai tikinčiųjų jau atkovotai iš filharmonijos bažnyčiai. Klebonas buvo paišinas tarsi koks velniūkštis, kūrenantis ugnį pragaro katilams.
Bernardas buvo vedlys ir pas Beržoro šviesuolę, šviesaus atminimo Julytę. Man net žandikaulis atkaro sužinojus, kad Julytė džiaugėsi tuo, kad buvo ištremta į Buriatiją. Jai ir jos šeimai Beržore gyventi buvo kančia, nes dieną naktį sulaukdavo vizitorių, reikalaujančių ugninio skysčio ir užkandos prie jo.
Vėrėsi visai kitokių gyvenimų puslapiai, nei oficiozuose besiliejantys skaičiai apie rekordinius primilžius, prikultų grūdų tonas. Apstulbinta buvau, kai Bernardas su Antanina pakvietė važiuoti į Užgavėnių karnavalą Plateliuose. Iki jų neprivažiavome. Sustojus pasižvalgyti Žemaičių Kalvarijoje, kuri tuomet dar buvo vadinama Varduva, Plateliai su persirengėliais jau nebeviliojo. Nes šiame miestelyje žmonės su ličynomis (kaukėmis) juodame karste laidojo...komunizmą. Iki Atgimimo dar buvo toloka...
O mes visi trys, pasislėpę po Antaninos iš popieriaus iškarpytomis kaukėmis, pradėjome eiti per miestelio gyventojų trobas, su šaukštais tarškindami aliuminius puodelius ir dainuodami: "Atvažiavom iš Leckavos, norim blynų ir kakavos". Svetingi žemaičiai, atpažinę Bernardą, kvietė sėsti už stalų. Kirtom tuos blynus. O aš stebėjausi, kaip Bernardas su tais žmonėmis tarsi tik vakar pasikalbėjęs, tęsdavo rodą. Taip jis, be jokių diktofonų ir patefonų rinko medžiagą savo būsimoms knygoms.
Savo sukauptomis žiniomis apie Mažąją Lietuvą, lietuvininkus dosniai dalindavosi ir tebesidalina, kas tik į jį kreipiasi. Ir būna laimingas valandų valandas pasakodamas apie Donelaitį ar Vydūną, prifotografavęs jų vaikščiotų takų Tolminkiemyje ar Tilžėje. Bernardas man yra pavyzdys, perdavęs savo archyvus Ievos Simonaitytės bibliotekai. Viliuosi, kad jie tikrai daug kam pasitarnaus, neįslaptinti labai tvarkinguose mano Mokytojo stalčiuose.
Už viską, ką Jūs man davėte, ačiū. Manau prie to labai asmeniško "ačiū" prisijungs ir kiti kolegos. Ne tik Klaipėdoje.
Kadaise Lietuvoje odėmis įvairiomis progomis pagarsėjęs Klaipėdos dramos teatro aktorius ir režisierius Bronius Gražys per Bernardo gimtadienį prabilo taip: "Nei senas, nei jaunas, artojas kaip syk, širdis, kol tuksena, lig šimto varyk". Tai prisiminusi ištikimoji Bernardo gyvenimo draugė Antanina pajuokavo: "Bronius sėdi TENAI ant debesėlio ir turbūt kvatojasi - palinkėjimas pildosi..."
Ilgiausių metų ir sveikatos, MOKYTOJAU.
Rašyti komentarą