"Įsivėliau į jau pusmetį trunkantį nuotykį ir tai yra be galo įdomu, nes susiję ne tik su giliomis mūsų protėvių, bet ir vikingų (kuršiai tokie buvo) tradicijomis, amatais", - entuziastingai kalbėjo D. Nikitenka.
Vyras pasakojo, jog virves iš liepų karnų pirmą kartą pamatė Roskildės muziejaus filmuke apie vikingų laivų statybą. "Susižavėjau ir pagalvojau, kad juk ir mūsų protėvių kultūroje liepų karnos yra kone ikoninis dalykas. Žinoma, kad jos buvo naudotos vyžoms, krepšeliams pinti, nes yra tvirtos, atsparios drėgmei, nepūva. Tikėtina, kad galėjo būti ir virvės iš jų sukamos", - samprotavo Denisas.
Atgaivinti seną, pamirštą amatą, anot pašnekovo, nebuvo paprasta. "Liepų žievė lupama ankstyvą pavasarį. Taip ir padariau. Kovo mėnesį nusilupau žievę nuo liepos šakos. Danai nužievina didžiulius medžius. Aš nedrįsau to daryti, nes medis be žievės nudžiūtų", - sakė rekonstruktorius.
Taip atrodo įgudusių Danijos meistrų virvės.
Nuluptą žievę su karna, pasak Deniso, reikia 1,5-3 mėnesius mirkyti lėtai tekančiame vandenyje. "Stovintis vanduo netinka, nes žaliava visai supūtų. Čiurlenantis upokšnis - irgi negerai, nes nebūtų reikiamo puvimo proceso. Man puikiausiai tiko Dangė. Nuluptas žieves sudėjau į tinklinį maišą ir užmerkiau upėje su grimzdu. Ištraukiau žieves birželį. O, kvapeli! Bet liepų karnos (tai yra plėšiama apatinė žievė) tiesiog luposi. Labai lengvai atsiknojo nuo pagrindinės žievės. Pasidariau tokius pradvokusius, ilgus kaspinus", - vaizdingai pasakojo D. Nikitenka.
Paruoštas karnas rekonstruktorius išplovė, išdžiovino ir atskyrė plonus jų sluoksnius.
"Buvau apstulbęs, kad liepų karna lupasi tokiais plonyčiais kaspinėliais, lyg pergamentas. Už popierių plonesni", - stebėjosi Denisas.
Pirmoji eksperimentinė iš liepų karnų Deniso Nikitenkos rankomis susukta virvė.
Tuos plonus liepos karnos kaspinėlius D. Nikitenka ėmė sukti į virvelę. "Šis procesas - jau įdomesnis. Reikalaujantis kantrybės ir atidumo. Dar ištvermės. Vijama yra pirštais ir labiausiai kenčia nykštys bei smilius. Pradžioje sušlapinami kaspinėliai (nes džiūdami dar labiau susitrauks ir bus tvirtesnė virvė), tada atplėšiami daugmaž vienodo pločio gabalai. Sukama yra į save ir užlenkiama. Paskui permetama kita dalis ir vėl sukama, ir taip be galo, be krašto... Nuo to sukimo vieną naktį prisitryniau pūsles. Kai po savaitės pertraukos atsirado nuospaudos, sukau toliau. Sunkiausia buvo sujungti trumpus karnos kaspinėlius vienus su kitais, kad virvė vientisa būtų", - pasakojo D. Nikitenka.
Pirmojo eksperimento metu rekonstruktorius bando nuvyti 10 metrų ilgio virvutę. "Dabar jau nuvijau 8 metrų maždaug 4 mm pločio virvę. Kai pasieksiu 10 metrų, lenksiu virvę perpus ir dar kartą suksiu. Tikiuosi pasigaminti 5 metrus gana storos virvės. Su tokia vikingai jau rišdavo savo laivus, o aš galėsiu pademonstruoti įvairių edukacijų metu", - sakė rekonstruktorius ir pridūrė, kad iš liepų karnų galima ne tik virvę, bet ir ploną, stiprų siūlą susukti.
Denisas Nikitenka eksperimentui panaudojo tik liepos šakos karną. "Jeigu kamieną nužievintum - medis nudžiūtų", - pažymėjo pašnekovas.
Tris mėnesius liepų karnos mirko Dangės upėje.
Išmirkusi liepos karna lengvai atsiskiria nuo žievės.
Liepų karnų kaspinėliai džiūsta. Gerai išplovus, atskyrus sluoksniukais, jau galima pinti virvę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą