Rūta Jusionytė: "Mano kūryba skirta tam, kad jūs į savo vidų pažvelgtumėte"
Išskirtinę galimybę susipažinti ir pasidžiaugti R. Jusionytės kūryba turi ir klaipėdiečiai. Iki rugsėjo 19 d. jos skulptūrų ir tapybos paroda "Žmogus tarp žmonių" eksponuojama Baroti galerijoje. Tai pirmoji R. Jusionytės paroda gimtajame mieste po to, kai ji išvyko iš Lietuvos. Dėl COVID-19 apribojimų autorė, deja, negalėjo atvykti į jos pristatymą, tačiau sutiko duoti interviu "Savaitės ekspresui" telefonu.
Prieš metus Vilniuje buvo jūsų kūrybos 20-mečiui skirtas įspūdingas vernisažas. Jūsų darbai buvo rodyti ir kituose šalies miestuose - Palangoje, Plungėje. Kodėl Klaipėdoje parodos sulaukėme tik dabar? Kokia jos idėja?
Mano kūrybą pristato meno galerijos Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Lietuvoje tuo užsiima Vilniuje esanti galerija "Menų tiltas". Ji pernai surengė mano kūrybos parodą. Kadangi ten ekspozicinė erdvė buvo didelė, tai buvo eksponuojamos didelės skulptūros ir didelio formato tapybos darbai. Klaipėdoje norėjau pristatyti mažesnius, kamerinio pobūdžio kūrinius.
Paroda "Žmogus tarp žmonių" nėra specialiai kurta pagal pasirinktą koncepciją ar temą, tai yra natūrali mano kūrybos tąsa.
Visi mano kūriniai ir skulptūros, ir tapyba yra apie žmones ir žmonėms skirti. Tik dabar joje daugiau pozityvumo.
Remdamasi graikų filosofija savo kūriniuose skelbiu "Carpe diem", kviečiu gyventi šia diena ir ja mėgautis, išsemti iki dugno. Kalbu ne apie tuščią džiūgavimą ar lengvo malonumo paieškas, o apie gilesnius dalykus. Kaip žmogui būti su žmogumi, kaip žmogui būti su mano kūriniu? Tai mano, kaip menininkės, atsakomybė. Savo kūryboje nedemonstruoju savęs, savo išgyvenimų, tik per savo filtrą, savo matymą perleidžiu ir išreiškiu universalias idėjas. Aš nieko neteigiu, tik keliu klausimus.
"Stabat mater"
Ekspozicijoje "Žmogus tarp žmonių" yra ir daug gyvūnų, mitinių būtybių. Ką jos reiškia?
Tai simboliai, kuriuos pasitelkiu, žmogaus charakteriui, archetipui išreikšti. Pavyzdžiui, meška laikoma miško valdove, saugotoja, ji verta pagarbos ir jos globa suteikia saugumo jausmą.
Zuikis - aistros simbolis. Ne tik kūniško geismo, bet ir bėgimo paskui savo jaunystę kaip pasakoje "Alisa stebuklų šalyje", o kartu ir pasitenkinimo savo pasiektais rezultatais, įgyvendintais projektais.
Lapė - tai žmogiškas gudrumas, moteriška išmintis. Aš neskirstau mąstymo į moterišką ir vyrišką, tačiau moterų ir vyrų mąstymo išraiškos yra skirtingos. Istoriškai taip susiklostė, kad moterys, siekdamos savo tikslų, turėjo pasitelkti gudrumą, prisitaikyti prie vyrų vadovavimo.
Vyro ir moters santykį savo kūryboje traktuoju pagal K. G. Jungo archetipinę anima ir animus koncepciją. Jungas teigė, kad subrendusi moteris įgyja daugiau vyriškų animus savybių: pasitikėjimo savimi, ryžto veikti, siekti savo tikslų. Brandūs vyrai, atvirkščiai, įgyja daugiau moteriškų anima savybių, tampa jautresni, labiau įsiklausantys.
"Pietūs"
Dėmesį atkreipia vienodi, tarsi kaukės, žmonių skulptūrų veidai, gilūs, tarsi bedugniai, jų žvilgsniai.
Tie veidai - tai universalaus žmogaus archetipas, kaip aš jį suprantu ir įsivaizduoju. Vidinis žvilgsnis tuose veiduose yra svarbiausias. Skiriu jam ypač daug dėmesio, skulptūrų akys specialiai taip išskaptuotos, kad žiūrovas žvelgtų giliau, už kūrinio, į save.
Sakoma, kad dailininkai visą gyvenimą kūryboje ieško susitikimo žvilgsnis į žvilgsnį. Jeigu jo nebūtų - žmogus nieko nepajustų. Tik per kūrinio žvilgsnį, žmogus gali pažiūrėti į savo vidų.
Parodoje pristatote labai skirtingus kūrybinius žanrus: skulptūrą ir tapybą. Kada kurį naudojate, nuo ko tai priklauso?
Esu tiek pat tapytoja, kaip ir skulptorė, tik apie skulptūrą gal daugiau prirašyta (nusijuokia).
Yra ir asmeniškas dalykas. Mano tėvas (šviesaus atminimo Algimantas Jusionis), dėdė (Vidmantas Jusionis), senelis (Stasys Jusionis) - žinomi tapytojai. Aš tapau nuo vaikystės, tačiau reikėjo laiko, kad išdrįsčiau tapyti, kad liaučiausi savo kūrybą lyginti ir išsilaisvinčiau nuo tapytojų šeimos šleifo.
Aš mąstau linijomis. Skulptūroje linija apgaubia materiją ir suteikia jai formą, o tapyboje linija atskiria spalvas. Kurdama paveikslus seku koloristinės tapybos tradicija.
Bėgdama nuo tapytojų dinastijos įtakos sąmoningai pasirinkote gyvenimą užsienyje. Visgi Paryžius - meno Meka, su didžiule menininkų koncentracija ir konkurencija. Koks buvo jūsų kelias, siekiant pripažinimo?
Baigusi Vilniaus dailės akademiją išvažiavau ten, kur niekas manęs nežinojo, kur nieko nereiškė mano pavardė ir mano mokslai, bet būtent akademinis Lietuvos meno mokyklų - E. Balsio menų gimnazijos ir Vilniaus dailės akademijos mokymas, paremtas darbu nuo ryto iki vakaro septynias dienas per savaitę, buvo tas pagrindas, ant kurio tvirtai stovėjau.
Dešimt metų buvo juodas darbas. Tik išvykusi supratau, kad mano meno studijų nepakaks, nes studijavau tuo metu, kai šiuolaikinio meno studijos Lietuvoje dar buvo labai silpnos, taip pat teko iš naujo ir iš esmės studijuoti filosofiją, nes menas ir filosofija - neatsiejami dalykai.
Akademinės meno istorijos ir filosofijos žinios ir darbas nuo ryto iki vakaro yra vienintelis kelias atrasti, išgryninti savo individualų, su niekuo nesupainiojamą, išskirtinį stilių. Toks yra mano kelias.
"Žmonės"
Kaip jums sekasi dabar?
Vakar gavau užklausą dėl vienos skulptūros pardavimo aukcione. Jau anksčiau aukcionuose parduoti trys mano darbai. Mano kūriniai brangsta, tad juos perka meno kolekcininkai. Kainą keliu ne aš, o galerijos, kurios ir rūpinasi mano kūrybos sklaida.
Džiaugiuosi, kad praėjus vos keletui dienų po parodos atidarymo Klaipėdoje, sulaukiau ne tik sveikinimų ir pagyrų, bet jau parduota ir keletas darbų. Vadinasi, žmonėms mano kūryba iš tiesų patinka.
Už kiek brangiausiai parduoti jūsų kūriniai?
Skulptūra - už 30 tūkst. Eur, tapybos darbas - už 5 tūkst.
Linkiu, kad šios kainos kiltų. Dėkoju už pokalbį.
Menotyrininko žvilgsnis
"Didesnių akių. Trapesni. Rūta atlieka nuogo kūno vaizdavimo ritualą, jį iš tiesų apnuogindama. Jos būtybės - tai žmogaus pavidalo skylės. Kadangi jas gaubia kūnas, pro jas galima matyti, iš kur ir kaip prabėga amžinybė. Nebėra horizonto, dangus iš jų yra atimtas. Galbūt jos ir purvo spalvos, ir jų žvilgsnis išdegęs, bet tikrasis purvas degina dar smarkiau. Tai būtybės, prisotintos skausmo, trūkumų ir keistos energijos. Negali iš jų nieko paimti, nes jos jau nieko neturi. Jos prarado viską, tik ne mūsų žmoniškumą. Jos nėra nesunaikinamos: įkvėpimas jas trikdo, priekaištai joms sukelia baimę, ir vis dėlto jos atsilaiko. Jų kiautas buvo visapusiškai ardytas, bet sunaikinti jų neįmanoma. Tai mūsų pražūties broliai, bet jie kovos iki galo. Visi jų organai sulipo į vieną. Viskas sustingo, viskas susitelkė vienoje vietoje. Jų tankis begalinis. Galėtų sudaužyti širdį. Tačiau jiems labai labai reikia mūsų švelnumo.
Mažytis nemirtingas žmogus, švelniosios lyties, paaukotas amžinybei. Moteris virpančia širdimi. Užgautas vaikas. Visi jie tėra vienas. Vienas žvilgsnis. Kiekvienas Rūtos darbas - tai gražaus, didingo gyvenimo sala. Begalinė stiprybė ir atsparumas viskam įgavo kūną… Rūta kuria tai, ko visi šalinasi. Jos darbuose visada tūno naktis. Nepamatuojama, begalinė. Ji ištraukia į šviesą tą tamsiąją pusę, kurios dienų tėkmėje nedrįstame paliesti: kalba apie žmogaus trūkumus, savo pačių tamsybėms pašvęstus kūnus ir pražūtingą jų grožį. Ji žino, kaip dirbama žemė, o ta žemė, jos simboliai, jos baltiškojo krašto protėvių kultūra gyvena joje. Tos nenusakomos būtybės, veriančios širdį ir kartu gydančios, alsuoja slapta gyvųjų šaknų, savų tikėjimų ir slapčiausių legendų nostalgija. Jos dvelkia mūsų žaizdomis ir nutylėtais išgyvenimais. Jos sutrūkusios, sudraskytos, permatomos ir įplyšusios, bet svarbiausia - paliestos dangaus. Nes R. Jusionytei svarbi ne vien kančia. Angelas atleido nusidėjėliams, ir pragaištis traukiasi. Dvasingumas mene… Švelnumas nugali viską.
Rūtos skulptūra rizikinga, jos puikiuose kūriniuose - nė šešėlio linksmybės. Nė menkiausios vilionės, o tik klastingas griežtos ir negailestingos būties užkratas. Nenusakoma, nepasaldinta užuojauta. Subtili žiauraus grožio ir rūsčios būties alchemija. Nedidukė beamžių, nuskurdintų, pirmapradžių ir keistai sumažintų žmogystų gentis atskleidžia didžiausių išgyvenimų nepakeliamumą ir siaubingą tuštumą, slepiamą vaikiškose sielose. Tos būtybės, žvelgiančios šmėklos žvilgsniu, - tai nepaneigiami mūsų pačių atspindžiai. Kai viskas nutyla, jie, tokie maži, be žodžių mums byloja amžiną būties paslaptį.
Rūta Jusionytė lipdo tikrus, nepagražintus žmones. Jos skulptūros perteikia amžinojo gyvenimo idėją."
Christian Noorbergen
Rašyti komentarą