Sendaikčių mylėtojus traukia tiek nostalgija, tiek kokybė

Pasak moters, jos parduotuvėlėje esantys sendaikčiai gali turėti ir antrą bei trečią gyvenimą.

Kaip gimė ši krautuvėlė?

Šį verslą aš pradėjau 2007 m. Buvo stebuklingai paprasta. Pradžioje pradėjome savo rankomis su dar viena mergina montuoti visas knygų lentynas. Kol mes čia viską sukiojome, klijavome, duris palikome atdaras, nes kaip ir dabar, buvo vasara. Ant durų buvo užkabintas lapelis su užrašu, kad čia bus sendaikčių parduotuvė. Ir žmonės pradėjo nešti. Kol čia viskas buvo daroma, turėjau jau krūvą knygų ir sendaikčių (juokiasi).

Tad jau pačią pirmą dieną, kai atsidarėme, knygynas buvo tikrai užpildytas 90 proc.

Iš pradžių, aišku, buvo baisu: ar gausime mes tiek knygų ir daiktų. Bet po to tikrai pamatėme, kaip žmonės su malonumu neša, priduoda. Čia yra komisas. Žmonės priduoda daiktus, gauna pinigėlių. Jiems gerai, ir mums gerai. Ir labai malonu tam, kas vėliau įsigyja. O ir dabar tikrai jokios baimės, kad pritrūks prekių, nėra.

Žmonės labai geranoriškai neša. Kartais ir dovanoja. Atneša ir sako: "Man nebereikia, aš nebenaudosiu" arba "Kraustomės, išvažiuojam ir mums nereikia. Gaila išmesti, tad dovanojam." Ir tai tikrai labai malonu - ir mums parama.

Mano tikslas nėra, kad čia būtų antikvariatas. Šiaip mano pagrindinė veikla yra knygos, kadangi aš esu knygų mylėtoja ir jos man yra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Tad čia daugiausiai yra knygų. Bendradarbiaujame ir su leidyklomis.

Koks buvo rečiausias egzempliorius, pakliuvęs jums į rankas?

Gal pats vertingiausias daiktas yra 1897-ųjų metų Biblija. Jos būklė labai gera, tik keli lapeliai restauruoti. Ją nusipirkau iš žmogaus, kol kas parduoti neskubu. Tikiuosi, kad būtent šia Biblija susidomės muziejai arba bažnyčios, nes, mano nuomone, tai yra labai vertingas dalykas.

Taip pat rankose teko laikyti keturiasdešimt Antrojo pasaulinio karo laikų nuotraukų, kuriose užfiksuoti skęstantys laivai. Vienas muziejus įsigijo jas ir tai buvo tikrai unikalios nuotraukos, istorinė vertybė.

Ar turite sau kažkokį širdžiai mielą sendaiktį, kurio nenorite parduoti?

Namie turiu daugiausiai paveldėtų relikvijų iš mamos namų. Labai branginu visus tuos daiktus. Jie man primena vaikystę, jaunystę. Dalį jų laikau už stiklo. Taip, kartais reikia nuvalyti dulkes (juokiasi), atima laiko, bet aš tikrai branginu tuos daiktus. Man jie šildo sielą labiau negu šiuolaikiniai dalykai. Gal dėl mano amžiaus.

Bet žinau, kad ateina ir jaunos kartos žmonės, kurie sako, pavyzdžiui: "Oi, pas močiutę buvo šitokia lempa!". Nors tie daiktai nėra didelė vertybė, bet žmonės perka juos, nes primena artimus žmones.

Kodėl labiau koncentruojatės į knygas ir įvairius smulkesnius daiktus: atvirukus, pašto ženklus?

Žinote, kodėl "Akropolis" pritraukia tiek žmonių? Nes ten viskas yra vienoje vietoje, po vienu stogu. Lygiai taip pat ir čia: žmogus atėjęs gali ir knygą įsigyti, ir pašto ženklus pavartyti, monetas pasižiūrėti, atviruką įsigyti: šiuolaikinį su Klaipėdos vaizdais ar seną. Viskas po vienu stogu, tai yra labai patogu ir žmogui įdomiau.

Kokie, jūsų nuomone, sendaikčių pranašumai, lyginant su kitais daiktais?

Kiekvienas daiktas turi savo energetiką. Tai yra faktas. Kartais tai labai jaučiasi, tada aš stengiuosi blogą energiją skleidžiantį daiktą kaip nors pašalinti iš parduotuvės (juokiasi).

Parduotuvėlės savininkės nuomone, pats vertingiausias daiktas, kurį ji turi - 1897-ųjų metų Biblija.

Pavyzdžiui, kai sėdžiu prie rašomojo stalo, už mano nugaros kabo toks paveikslas. Jis buvo padovanotas mano vyrui. O prieš tai kabėjo kitas paveikslas. Ir jutau, kad jo energetika buvo nelabai gera. O nuo jį pakeitusio paveikslo eina labai gera energetika. Nežinau, ar su tokia meile, ar su tokia gera nuotaika buvo nutapytas, gal jį sukūrė ramus, geros širdies žmogus.

Ką pasakytumėte tiems, kurie bijo senesnių daiktų skleidžiamo energetinio lauko?

Pavyzdžiui, aš pasimeldžiu. Reikia pasimelsti. Malda yra tokia visagalė. Reikia pasimelsti, kad tas daiktas iš minuso virstų į pliusą, gautų gerą energetiką.

Ar daugiau sulaukiate jaunesnio ar vyresnio amžiaus pirkėjų?

Knygas skaito labiau jaunesni žmonės, bet sendaikčiais domisi jau virš keturiasdešimties metų asmenys.

Jaunimas tikrai domisi. Klausinėja, kas tai, kaip reikia tuo daiktu naudotis. Daugelio daiktų jie nėra matę.

Kokie jūsų mėgstamiausi sendaikčių turgūs?

Būdama Vokietijoje, Hamburge, visada nueinu į blusų turgų. Ten yra tokių dalykų įdomių, o ir vokiečiai labai brangina, saugo sendaikčius, neišmeta jų į konteinerius. Jie nors už penkiasdešimt centų parduoda ar padovanoja, bet jiems svarbiausia, kad sendaikčiai nebūtų išmesti. Man tai patinka.

Kur tik keliauju, visur ieškau blusų turgų. Mano nuomone, brangiausi daiktai Italijos blusų turguose. Italai taip už dyką sendaikčių nedovanoja. Jie tikrai žino kiekvieno daikto vertę ir parduoda būtent už tą kainą.

Kokio netikėčiausio, įdomiausio prašymo iš klientų esate sulaukusi?

Dažniausiai manęs prašo, kad papasakočiau daikto legendą.

O ar dažnai sendaikčiai būna apipinti legendomis?

Kai žmogus man priduoda daiktą, aš išsiteirauju, ką jie žino apie jį. Ar tai jų tėvų, ar močiutės daiktas? Iš kur jis atkeliavo? Jeigu jie man papasakoja, visą tą informaciją perduodu pirkėjams, nes tai vis dėlto istorija.

Žinau vieną gilią istoriją. Ją pasakojo vienas senas žmogus. Jis man parodė tokią kišeninio formato Bibliją, kuri buvo su skylute ir papasakojo, kad šita Biblija buvo su juo visur ir išgelbėjo jį nuo kulkos. Sako: "Aš ją branginu ir visada nešiojuosi su savimi." Jis jos nežadėjo parduoti. Tiesiog parodė man tą daiktą ir leido pavartyti. Prisimenu iki šiol, kaip žmogui jau rankos drebėjo, jis buvo gana senas, bet sako: "Čia yra mano relikvija, čia yra pats brangiausias man dalykas, kuris išgelbėjo man gyvenimą."

Kas labiau - lietuviai ar užsieniečiai - domisi retro knygomis?

Daugiau lietuviai. Ir vokiečiai užeina. Bet jie labai mokantys skaičiuoti žmonės, labiau ateina pasigrožėti, pasižiūrėti, pačiupinėti. Pernai, užpernai atvažiuodavo žmonės iš Rusijos, Baltarusijos. Jie labai geri pirkėjai, domisi, labai viską perka.

Ką dažniausiai perka užsieniečiai?

Daugiausiai atvirukus, pašto ženklus, magnetukus su užrašu "Klaipėda", kartais ir sendaikčius. Yra pas mus knygų ir anglų, vokiečių kalba, tad perka ir jas.

Kokia, jūsų nuomone, ateitis laukia sendaikčių krautuvėlių?

Aš manau, kad jos buvo ir bus. Visada bus žmonių, kurie vertins istoriją, rankų darbo daiktus. Kol gyvens žmogus, kol jis vertins istoriją, savo tėvų, protėvių gyvenimus, manau, visada bus. O kaip mes galim gyventi be meilės, be žmonių, be bendravimo? Čia yra tas pats bendravimas.