Stasys Mėčius: "Buvo laikai, kai su automatu rankose vežiau penkis milijonus"

"Mano gyvenimas - itin spalvingas: kadaise teko su automatu rankose gabenti penkis milijonus litų, buvau pabudęs naktį ir suvyniotas į kilimą, iškart po Lietuvos nepriklausomybės keliavau po Mauricijaus salą ir Bahamus, kas tuo metu atrodė lyg kosmosas, taip pat galėjau didžiuotis skambiomis sporto pergalėmis ir pasaulinio lygio trofėjais. Kai atsuki laiką atgal, supranti, kad gyvenimas - itin įdomus ir nenuspėjamas", - pasakojo 65-erių metų jubiliejų minintis, prieš kelis dešimtmečius sunkiosios atletikos ir galiūnų varžybų olimpo viršūnėje buvęs klaipėdietis Stasys Mėčius.

Puikiu humoro jausmu, energija ir jaunatviškumu pasižymintis S. Mėčius išskirtiniame interviu "Savaitės ekspresui" pasidalijo jaunystės dienų prisiminimais, atkapstė labiausiai įsimintinas sporto pergales, audringus gimtadienių šventimus, pavojus, grėsusius dirbant Lietuvos taupomojo banko apsauginiu-inkasatoriumi, ir papasakojo apie šių dienų kasdienybę.

Per gimtadienį - klyksmas

Jums jau 65-eri, tačiau nuolat veide švyti šypsena, mėgstate pajuokauti. Iš šalies atrodo, kad esate žvalus, energingas ir jaunatviškas. Ar taip ir jaučiatės?

Sveikata tikrai nesiskundžiu, jokių skausmų nejaučiu. Reikia nusispjauti tris kartus per petį. Gyvenime dažnai yra taip: kaip nusiteiksi, taip ir bus. Pastebėjau, kad gyvenimo keliu žingsniuoti su šypsena veide ir su "bajeriukais" - daug lengviau. Yra tokių situacijų, kai gali jautriai sureaguoti ir susierzinti, tačiau apsimeti kvaileliu, nuleidi viską juokais ir tada neįvyksta joks konfliktas. Pastaruoju metu aš stengiuosi gyventi būtent taip. Nors yra žmonių, kurie buvo mane įžeidę, tačiau pykčio savyje niekada nesinešioju.

O kalbant apie energiją - nebesijaučiu taip, kaip jaučiausi dvidešimties, tačiau žvalumo prideda sportas. Reguliariai tris kartus per savaitę apsilankau treniruoklių salėje, stengiuosi gyventi fiziškai aktyvų gyvenimą.

Ar turite tradiciją švęsti jubiliejus ir kuris gimtadienis jums yra labiausiai įsiminęs?

Šventes tradiciškai simboliškai paminiu su šeima ir artimiausiais draugais. Didelių švenčių nemėgstu. Nors jaunystės laikais buvo visko: pamenu, kad pirmą kartą "prisiliurlinau" būdamas 16 metų. Atsigėrėme su draugais vyno, grįžau namo, svaigsta galva. Oi, tada kaip gavau pylos nuo tėvų...

Dar įsimintinas buvo ir 25-asis gimtadienis. Linksmai sėdėjome su draugų kompanija, aš gerokai apkvaitau ir norėjau judesio - kažkur lėkti, kažką veikti ir panašiai.

Taigi draugai sumąstė, kad mane reikia apraminti - paguldė ant žemės ir susuko į kilimą, kad niekur nesiblaškyčiau. Jie toliau šventė, o aš taip suvyniotas ir užmigau. Staiga pabundu naktį ir nesuprantu, kur esu, tamsu, negaliu pajudėti.

Taip pradėjau klykti, kad akimirksniu visi subėgo (juokiasi. Aut. past.).

Vasaros estrada tiesiog ūžė

Jaunystėje labai rimtai užsiiminėjote sunkiąja atletika ir plačiai savo rezultatais garsinote Klaipėdą ir Lietuvą visame pasaulyje. Juk ne kartą gerinote Lietuvos ir TSRS rekordus bei buvote tapęs pasaulio jaunimo vicečempionu. Net buvote tarp realių kandidatų dalyvauti Olimpinėse žaidynėse.

Jaunystėje buvo sužibusi šiokia tokia viltis dalyvauti Olimpinėse žaidynėse, bet tuometinis rusų treneris pasakė, kad dėl politinės situacijos tokie dalykai tiesiog neįmanomi, net jei ir būčiau visa galva geresnis. Tuomet buvo tokie laikai ir nieko nepadarysi.

Daugelis jus pažįsta ne tik kaip sunkiaatletį, bet ir kaip vieną iš geriausių Lietuvos galiūnų. Turbūt tai vieni geriausi jūsų sportinės karjeros laikų?

1995 ir 1996 metais tapau Lietuvos galiūnų čempionu, o po metų vykusiame tarptautiniame galiūnų turnyre iškovojau didįjį pasaulio galiūnų prizą.

Džiaugiuosi, kad į didįjį sportą mane sugrąžino Bronislavas Vyšniauskas, tuomet organizavęs superinius galiūnų turnyrus. Man jau buvo apie 40 metų, tačiau Bronislavas man sako: ateik į salę, pasportuosi dėl savęs ir taip po truputį įkalbėjo dalyvauti galiūnų varžybose. Kadangi aš nuo sunkiosios atletikos laikų buvau išvystęs sprogstamąją jėgą, gerai sekėsi ir galiūnų sporte.

"Su galiūnų varžybomis apkeliavau daug pasaulio - buvau ir Bahamuose, ir Mauricijaus saloje, išmaišiau visą Sovietų Sąjungą, ir keliavau po Skandinaviją. "Tuomet keliauti po pasaulį buvo kažkas lyg iš fantastikos srities - lyg sapnas", - sakė Stasys Mėčius.

Klaipėdiečiai su nostalgija pamena Vasaros estradoje vykdavusias galiūnų varžybas, į kurias susirinkdavo žmonių minios...

Taip, Vasaros estrada tiesiog lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio, net visi, norintieji pažiūrėti reginio, netilpdavo. Tai būdavo kažkas fantastiško. Į Lietuvos čempionatą ateidavo po 20 tūkstančių žiūrovų. Ką jau ką, bet B. Vyšniauskas renginius organizuoti tai moka.

Įveikė 400 kg sumą

Kokia asmeninė pergalė jums labiausiai įsiminė?

Tikriausiai brangiausias pasiekimas - 1981 metais dvikovėje įveikta 400 kg riba. TSRS laikais buvo toks klubas "400", ir į jį patekdavo tik tie, kurie dvikovėje įveikdavo 400 kg sumą. Pamenu, tada laimė tryško per kraštus, net savimeilę paglostė.

Pasiekus aukštumas, svarbu neužmigti ant laurų. Reikia ir toliau intensyviai, negailint savęs dirbti, užsispyrus siekti užsibrėžto tikslo. Reikia klausyti trenerio. Jei suabejosi treneriu bei pradėsi savivaliauti, nieko gero iš to nebus.

Aukštų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai atsiduodi sportui visa širdimi, tiesiog pasišventi jam. Paauglystėje buvau išstypęs ir lieknas kaip dviratis. Pirmasis mano treneris Algirdas Eidukas, pirmą sykį pamatęs mane, pasakė: "Rėmai yra, o mėsos priauginsim" (juokiasi. - Aut. past.). Penkiolikos metų pradėjau į panas dairytis, norėjau prisiauginti raumenų, būti tvirtas, atletiškas, gražus ir patikti merginoms. Tai ir paskatino kilnoti geležis. Jau po metų intensyvių treniruočių (1971 m.), paragintas vyresniojo brolio Alfonso, dalyvavau pirmose varžybose. O po trejų metų sąžiningai treniruotėse lieto prakaito pradėjau iškovoti pergales. 1974 m. tapau TSRS profsąjungos čempionu, o po metų tautų spartakiadoje Vilniuje pagerinau Tarybų sąjungos jaunimo rekordą - įveikiau 200 kg ribą.

Lietuvos čempionu pirmąkart tapau 1976 metais. Po to šį laimėjimą pakartojau dar devynerius metus iš eilės.

Pasiekęs pergalę visada jausdavau malonumą bei didžiuodavausi, jog esu pranašesnis už kitus. Iki šių dienų man sportas yra tarsi savotiškas, gerąja to žodžio prasme, narkotikas. Savo gyvenimo be sporto tiesiog neįsivaizduoju.

Iki pensijos 17 metų dirbau sunkiosios atletikos treneriu, dar iki šiol pakviečia mane teisėjauti per sunkiaatlečių varžybas. Taip pat dar dirbu ir "Neptūno" sporto salės prižiūrėtoju budinčiuoju. Daug metų žaidžiau krepšinį įvairiuose čempionatuose ir turnyruose, atstovavau Plikių "Buivolų" komandai. Džiaugiuosi, kad iki šiol esu sporto ir sportininkų ratelyje.

Stasys Mėčius sporto pasaulyje išties žinoma asmenybė - neturėjo lygių Lietuvos ir TSRS sunkiosios atletikos čempionatuose, gerino rekordus, taip pat skynė pergales tiek Lietuvos, tiek tarptautiniuose galiūnų turnyruose.

Ant peties - automatas

Kuomet dalyvaudavote galiūnų varžybose, beveik dešimtmetį dirbote ir Lietuvos taupomajame banke apsauginiu inkasatoriumi. Kokias didžiausias pinigų sumas teko gabenti?

Mes apie gabenamas pinigų sumas turėjome tylėti. Tai - paslaptis. Na tiek to, praėjo jau daugybė metų, tad galiu atskleisti - teko su šarvuočiu vežti ir penkis milijonus litų.

Įsivaizduokite, veži penkis milijonus litų ir iš nugaros prisiklijuoja ir nuo Kauno iki pat Vilniaus iš paskos važiuoja lengvasis automobilis. Prakaitas akimirksniu išmuša kaktą. Prisigalvoji įvairių būtų ir nebūtų dalykų. Tada laikai rankose suspaudęs automatą ir mąstai, ar reikės jį dabar panaudoti, ar ne.

Juk po Lietuvos nepriklausomybės buvo neramūs laikai - dėl tokios sumos banditai galėjo drąsiai nušauti. Kai dabar atsuki laiką atgal, supranti, kad drąsos išties reikėjo. Juk Lietuvoje buvo tokių atvejų, kai pasikėsino į banko inkasatorių.