"Teatre nėra vienos tiesos, yra tik viena meilė - kūrybai"

Pasirodo, pirmieji ARTYN metai buvo kur kas daugiau nei planai - tai ištisi veiksmai ir net pirmieji laimėjimai.

Kodėl būtent ARTYN?

Artyn teatro, naikinant ribą tarp scenos ir žiūrovų salės. Teatre visi esame kūrėjai. Artyn - tai ir kvietimas nebijoti ateiti, būti. Teatras be žiūrovų egzistuoti negali ir visos ribos, stereotipai turi išnykti. Beje, pilnas teatro pavadinimas yra Gedimino Šimkaus teatras ARTYN. Šviesaus atminimo režisierius ir teatro pedagogas Gediminas Šimkus buvo mano mokytojas ir įkvėpėjas, tad teatras jo garbei taip ir buvo pavadintas, be to dirbame braižu, kuris buvo būdingas ir Gediminui: paprastumas, tvarka, minimalizmas, disciplina.

Teatrų ir taip daug, ypač Klaipėdoje, kam dar vienas teatras?

Esame unikalūs, pirmiausia, savo trupės sudėtimi - joje ne diplomuoti aktoriai, o įvairiausių specialybių atstovai. ARTYN - tai tarsi teatro veikla suaugusiesiems, po darbų. Tik užsimezgus minčiai apie ARTYN teatrą mąsčiau apie tai, jog paaugliams, vaikams turime tiek daug veiklų, būrelių, užsiėmimų - o ką veikti suaugusiesiems? Sporto klubas, šokiai? Norėjosi jiems pasiūlyti kažką daugiau ir taip gimė idėja suburti labai skirtingus, turtingus gyvenimiška patirtimi žmones po teatro stogu Klaipėdos mieste. Tokių teatrų yra mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jie glaudžiasi prie kultūros centrų, yra jų kolektyvai, tačiau toks nepriklausomas kolektyvas didmiestyje - tai naujovė, kuria esame išskirtiniai Klaipėdos ir net Lietuvos teatrų padangėje. Esame jaunas pagal gyvavimo laiką, bet brandus savo patirtimi ir požiūriu teatras.

Kokie buvo ARTYN pirmieji veiklos metai?

Pirmieji veiklos metai buvo tikrai darbingi. Pirmiausia, suburtas nuolatinis teatro kolektyvas, pastatyti du spektakliai, repetuojame naują medžiagą, dalyvavome festivaliuose, renginiuose ir net tapome Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos nariais.

Kol kas mūsų teatro vizitine kortele yra tapęs spektaklis "Musė", pagal Daivos Čepauskaitės to paties pavadinimo pjesę. Su "Muse" jau dalyvavome tarptautiniuose festivaliuose, pasirodėme įvairiuose Lietuvos miestuose. Esame daug kur kviečiami, nes medžiaga sudėtinga, sunki ir "Musės" pastatymų tikrai nėra daug, tad mes, gana novatoriškai perkandę šią medžiagą, žiūrovui pristatome socialiai jautrų ir daugiasluoksnį kūrinį, kurį tikrai verta pamatyti.

Ar buvo iššūkių, sunkumų?

Sunkumai, žinoma, yra neišvengiama realybė, tai ir techniniai nesklandumai, ribotos teatro galimybės dėl finansų stygiaus. Tačiau, žiūrint į tai, kad realus mūsų teatro biudžetas yra nulinis - mes nuveikėme stebėtinai daug ir visos nesėkmės atrodo mažutės ir reikšmingos tik tiek, kiek verčia mus judėti pirmyn.

"Kartais man atrodo, kad mūsų trupė yra tiesiog netikėtai atrastas neišsemiamas lobis", - sako teatro ARTYN įkūrėja ir režisierė Marta Dangilė Palmaitytė-Zubkova.

Ar į Jūsų teatro trupę gali patekti bet kas?

Būna, kad ieškome aktorių, reikia sekti mūsų naujienas Facebook socialiniame tinkle @artyn.teatras ir registruotis, kai paskelbiame atranką.

Pagal ką išsirenkate žmogų, kuris vaidins ir atitiks tam tikrą personažą?

Pirmųjų spektaklių vaidmenis išdalinau atsižvelgdama į vadinamuosius tipažus, t. y., kas šiam ar kitam aktoriui pavyktų geriausiai, atsižvelgiant į jo asmenybę. Dirbant toliau kartelė kyla aukščiau ir vaidmenis dalijau jau atsižvelgdama ne tiek į asmenines savybes, kiek į meistriškumą ir galimybes scenoje, ko aktorius jau išmoko iš pirmųjų spektaklių.

Ar aktoriai mėgėjai dalijasi savo mintimis, kartu užsiima kūryba?

Žinoma. Jie dalyvauja procese, kuria kartu, mokosi, kartais ir aš iš jų mokausi, nes teatre nėra vienos tiesos, yra tik viena meilė - kūrybai.

Ar yra tekę susidurti, kai žmogus gauna vaidmenį, bet repeticijų metu paaiškėja, kad jam yra netinkamas, aktorius nesijaučia gerai?

Kuriant vaidmenį ir nereikia jaustis gerai ir patogiai, nes tada kyla pavojus, kad aktorius scenoje praras kūrybiškumą, jausis saugiai ir aptings. Taip pranyks tikrumas, prasidės vaidyba, ką netruks pastebėti ir žiūrovas. Tad jei jau gavo vaidmenį - dirba, ieško, kuria, taip gimsta labai įdomūs personažai. Nėra buvę, kad vaidmenį nuimčiau, tikiu trupės narių kūrybiškumu.

Iš kur semiatės naujų idėjų?

Idėjos gimsta bendraujant su teatro nariais, stebint, kuo jie gyvena, kas jų gyvenimuose užima daugiausiai vietos. Verta dar kartą akcentuoti, kad mūsų teatro aktoriai nėra diplomuoti aktoriai, jų specialybės yra be galo plataus spektro: nuo gaisrininkų iki juvelyrų. Tad idėjų, išties, per akis, kai įsižiūri į trupės spalvas, įsiklausai į jų gyvenimus... Jie visi tokie skirtingi, tokie unikalūs! Kartais man atrodo, kad mūsų trupė yra tiesiog netikėtai atrastas neišsemiamas lobis.

"Trupė vadovaujasi mano taip mėgstama Konstantino Stanislavskio mintimi "mylėk teatrą savyje, o ne save teatre" ir toks mokėjimas pamiršti norą save demonstruoti ir būti pastebėtiems leidžia atrasti unikalias jų savybes."

Marta, kas labiausiai stebina dirbant su trupe, ką tai duoda Jums?

Vienareikšmiškai nustebino jų galimybės ir atsidavimas, kuris tiesiog atima žadą. Mūsų visuomenėje, kur daug kas statoma ant ego, konkurencijos ir lipimo kitiems per galvas, jie moka dirbti kaip komanda. Trupė vadovaujasi mano taip mėgstama Konstantino Stanislavskio mintimi "mylėk teatrą savyje, o ne save teatre" ir toks mokėjimas pamiršti norą save demonstruoti ir būti pastebėtiems leidžia atrasti unikalias jų savybes. Repetuojame jau daugiau negu metus, tačiau kolektyvas vis dar mane stebina. Bene po kiekvienos repeticijos grįžtu namo ir sakau: "kiek šiandien atradom, kiek supratom!" Įsitikinau, kad žmogaus širdis yra bedugnė, ypač jei ji nesugadinta tuštybės, yra paprasta ir atvira.

Ar karantinas paveikė jūsų veiklą?

Kaip ir visiems, taip ir mums karantinas buvo išbandymų metas. Veiklą sustabdėme kovo viduryje, į sceną grįžome gegužės pabaigoje. Tad pavasaris, kuris teatrams dažniausiai būna pats darbų įkarštis, šį kartą mums buvo metas, skirtas apmąstymams, laikas, kurio metu kūrėme naujus planus, dalijomės idėjomis. Tad dabar dirbam - net dūmai rūksta!

Turite mažą vaikelį, ar sunku derinti režisierės veiklą ir motinystę?

Vaikelis yra tokia dovana, toks stebuklas, kad jo gimimas dar labiau įgalina kūrybai ir naujiems atradimams. Mūsų sūnus yra gražiausia, kas nutiko mano ir mano vyro Alberto gyvenime, su jo gimimu atsirado naujų jėgų, naujo polėkio gyvenime, tad ir suderinti viską tikrai pavyksta, nes visas šeimynines atsakomybes dalinamės per pusę.

Kokia buvote teatro įkūrimo pradžioje ir dabar, kas labiausiai pasikeitė?

Tapau mama ir tas motiniškumas persikelia ir į teatro erdves. Manau, tai didžiausias ir esminis pokytis gyvenime.

Kokie jūsų ateities planai?

Repetuojame naują kūrinį, tačiau, koks jis ir apie ką, tegu dar lieka paslaptyje. Premjerą numatome vėlyvą 2020 rudenį, jei neįvyks kažkas tokio, kas nuo mūsų nepriklauso, o šios premjeros tikrai verta laukti.

Po premjeros "Musė".