Tylus "Kopų" gyvenimas ir jų pamokos

"Filmas buvo pristatytas tik Petro Abukevičiaus gamtos filmų konkurse, dar filmo fragmentai buvo parodyti per televiziją. Festivaliuose dažniausiai reikalaujama pateikti paskutinių metų filmus, tad jau kaip ir negalime pretenduoti. Tad įkėliau į "Youtube", kad "Kopos" būtų prieinamos visiems", - sakė E. Nedzinskas.

Todėl antras jūsų filmas apie Kuršių nerijos gamtą. Pirmasis buvo "Neringos sakmės", sukurtas su muzikantu Viliumi Ančeriu. Kada ir kaip jus patraukė Kuršių nerija?

Mano žmonos teta - juodkrantiškė. Kai mes susipažinome 1977 metais, ji mane pirmą kartą nuvežė į Neringą.

Jūs - klaipėdietis. Nesilankydavote Neringoje?

Nukeliaudavome daugiausiai iki devinto kilometro. Mus, berniukus, viliodavo Alksnynės bunkeriai. Juose rasdavome parako, šovinių gilzių.

O žmona pasiūlė pasižiūrėti kopas. Iš pradžių nesupratau, ką ten žiūrėti. Galvojau, kad bus tokios pat kopos kaip prie jūros. Nuo tada, kai ji man parodė kopas, aš jas pamilau. Kitoks ten pasaulis. "

Tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje viskas yra visai kitaip. Nedrįstu naudoti nuvalkioto žodžio "energetika", bet kopos iš tiesų yra stebuklinga vieta.

Džiaugiuosi, kad ten neleidžiama vaikščioti, nes žmogus greitai suniokotų tą stebuklą.

Ir man kiekvieną pavasarį gauti leidimą ten filmuoti būdavo gana sudėtinga.

Kodėl pavasarį?

Vieną kartą buvau žiemą ir patekau į kopas po gausaus snygio. Tada supratau, kad jeigu man kas nors ten nutiktų, na, koją pasinarinčiau ar nukrisčiau, niekas manęs nesurastų. Vėjas pėdsakus labai greitai užpustytų.

Vėjui dedikuota filmo dalis, pavadinta "Vėjo ritmu". Kuo vėjas toks svarbus?

Vėjas yra nuolatinis kopų palydovas, pokštautojas ir tvarkdarys. Jis neša kvapus, pasėja sėklas, takus išpusto ir debesis sugena. Be vėjo kopos - kaip be šeimininko.

Kadrai iš filmo "Kopos".

Kiek iš viso laiko praleidote kopose?

Septynerius, aštuonerius metus. Iš pradžių turėjau keistų tikslų, pavyzdžiui, atskleisti kopų grožį. Tačiau sulig kiekvienais metais gaudavau iš kopų naujų pamokų, atrasdavau naujų įžvalgų. Supratau, kad kopos - tai ne gražus vaizdelis, o atskiras pasaulis, gyvenimas.

Ko dar išmokė jus kopos?

Susikaupti, sustabdyti laiką, neskubėti, susilieti su gamta. Gamtos pasaulis - fantastiškas. Iš kopų sugrįžęs į miestą jausdavaus nesavas. Svetimas man tapdavo miestas, jo tempas ir taisyklės.

Kokios kopų taisyklės?

Kopų taisyklės - labai griežtos, tačiau kai išmoksti jų laikytis - pats tampi kopų dalimi.

Ar esate buvęs dykumoje? Gal galėtumėte palyginti Kuršių nerijos kopas ir dykumos smėlynus?

Man teko tarnauti kariuomenėje Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Uzbekistane. Ten smėlynai plyti po kelis šimtus kilometrų ir sąlygos ten daug atšiauresnės. Mūsų kopos - kaip švelni mokytoja, tenykščiai smėlynai - išgyvenimo vadovas.

Filme gražiai atskleista Kuršių nerijos augalija ir gyvūnija. Papasakokite apie susitikimus su filmo herojais.

Mūsų kopose yra tokių vietų, kuriose gali pasijusti tarsi Mėnulyje, tačiau yra ir tokių, kur klesti augmenija, gyvūnija.

Ketvirtojoje filmo dalyje pasirodo lapė. Aš jos neieškojau ir ji manęs būtų tikrai neprisileidusi, bet aš buvau nusileidęs į tokį kraterį, jau pavargęs atsisėdau ramiai tarp aukštų žolių, pasistačiau kamerą ant stovo. Galvojau pailsėsiu, tačiau išgirdau kranksinčią varną. O ji be reikalo niekada nekranksi. Varna sukranksėjo, vadinasi įspėjo, kad kas nors artinasi prie tavęs, arba įspėjo kitus gyvūnus, kad žmogus artėja jų link.

Ir iš tiesų netrukus po varnos įspėjimo pasirodė lapė. Ji manęs krateryje nepamatė ir neužuodė, ramiai sau vaikštinėjo. Turėjau labai atsargiai, neatkreipdamas jos dėmesio, įjungti kamerą. Bet koks staigesnis mano judesys būtų išdavęs, kad aš nesu natūrali gamtos dalis, kad esu svetimas. Įjungiau, suvedžiau fokusą ir pradėjau filmuoti.

Lapei vaikštant, varna darsyk sukranksėjo. Įsivaizduojate, varna juk yra tik gardus kąsnis lapei, tačiau ji vis tiek įspėja savo priešę. Tarp žmonių tai nebūtų įmanoma.

Dar filme yra trys stirnos. Tądien aš ėjau į kopas nuo marių pusės. Kopose judu prieš vėją, kad mano kvapo jis neneštų. Ateinu, žiūriu - kopos šlaite stovi trys stirnos. Pradėjau filmuoti, bet neįdomu. Palikau įjungtą kamerą, atsitraukiau ir ėmiau gestikuliuoti, stirnos sukluso ir išbaidytos užbėgo ant kopos viršaus. Jau montuodamas nufilmuotą medžiagą, atkreipiau dėmesį, kad užbėgusios ant kopos visos trys stirnos žiūrėjo į skirtingas puses. Žmonės, manau, visi būtų žiūrėję tik ta kryptimi, iš kurios kilo pavojus.

Kartą kopose sutikau šernų būrį. Jauni šerniukai - paiki ir nepavojingi, bet su jais buvo ir vienas senas šernas. Aš buvau nutolęs per pusę kilometro, tačiau jis mane užuodė ir visą laiką stebėjo. O šernas, jeigu piktas, tai gali būti labai pavojingas. Ypač kopose, kur net medžio nėra pasislėpti.

Kopose viskas atvira ir tu privalai būti atviras. Išmokti to atvirumo nėra paprasta, tačiau kai išmoksti - labai gera. Negali eiti į kopas su užduotimi ką nors konkretaus nuveikti, nufilmuoti. Niekada nežinai, ką sutiksi savo kelyje, o sutiksi tik tada, jeigu ateisi būdamas švarus. Vieną kartą sugalvojau atsigerti kopose skardinę alaus. Vos tik tai padariau - kopos tarsi užsisklendė nuo manęs, nepriėmė visiškai, nieko tądien nemačiau ir neradau jose. Filmuodamas kopose išmokau palaikyti energiją, maitindamasis tik lazdyno riešutais ir gerdamas vandenį. Nes, kai tempi kamerą, stovą ir visą dieną vaikščioji smėliu aukštyn - žemyn, kiekvienas nešulio gramas yra svarbus.

Filmą sudaro keturios dalys: "Paslaptis", "Vėjo ritmu", "Čia mūsų namai", "Saulės pramintu taku". Kas padiktavo tokius pavadinimus: ar juos sugalvojote jau filmuodamas, ar vėliau, montuodamas?

Pirmojoje filmo dalyje skamba Karolinos Šmitaitės tekstas. Labai puikus tekstas. "Vienas kūnas ir tūkstantis kūnų jame..." Ar galima gražiau pasakyti apie kopas? Teksto pabaigoje skamba žodžiai: "Paslaptis, paslaptis, paslaptis..."

Pavadinimas "Vėjo ritmu" susijęs su muzika. Būgnininkas Kęstas Bublys antrojoje filmo dalyje atliko mušamųjų partiją, kuri tarsi akompanuoja vėjo sukurtam reginiui.

Trečioji filmo dalis "Čia mūsų namai" - tai pasakojimas apie kopų gyvūnus. Šiai filmo daliai garso takelį sukūrė puikus muzikantas Aras Žvirblys iš Kauno.

Paskutinėje filmo dalyje panaudotas Virgio Pupšio kūrinys. Tiesa, originalas ir su tekstu, bet aš panaudojau tik muzikinį takelį ir pavadinimą.

Filmas trunka 13 minučių. Koks likusios filmuotos medžiagos likimas? Galbūt iš jos sukomponuosite dar ką nors?

Nemanau. Iki šito filmo galutinio varianto buvo labai ilgas kelias. Sukūriau ne vieną jo versiją, buvo gal 7-8 montažo bandymai, aibės ieškojimų, nesėkmių. Man regis, kad tose trylikoje minučių telpa kitas laiko išmatavimas.