"Į pirmą treniruotę "Spartak" nuėjau, kai man buvo šešeri. Tėtis visą gyvenimą serga už CSKA ir norėjo, kad ten žaisčiau, tačiau tuomet atranka vyko tik „Spartak“ klube, tad mane leido ten. Tėtis visada tikėjo, kad futbolas taps mano darbu ir būsiu futbolininkas, o mama norėjo, kad mokyčiausi. Mama ragino į mokslus, tėtis į futbolą. Taip viskas ir susiklostė.
Tėtis mane per visą gyvenimą yra gal tik kelis kartus pagyręs. Net jei keturis įvarčius įmušu, tai nereiškia, kad gerai sužaidžiau.
Vaikas būdamas nenustygdavau vietoje – bėgdavau, šokdavau, kvailiodavau. Būdavo prastai elgdavausi, iki septintos klasės ir diržo gaudavau. Paskui tapau ramesnis.
Į Maskvos „Dinamo“ patekau iš „Maskva“ klubo. Tai buvo paskutinės rungtynės prieš šios komandos išnykimą ir taip išėjo, kad žaidėme prieš „Dinamo“. Pats įmušiau du įvarčius, atidaviau rezultatyvų perdavimą, ir mane pakvietė į „Dinamo“. Kaip tik tada ten dirbo Konstantinas Sarsanija ir Vladimiras Tunkinas, kuris buvo atsakingas už selekcijos darbą.
„Dinamo“ ekipoje dar du metus žaidžiau jaunimo komandoje, o vėliau patekau į dublerių gretas, paskui – ir į pagrindinę".
„Dinamo“ klube jaunuolis pasirašė pirmą rimtą kontraktą, tačiau pirmos algos neskubėjo iššvaistyti vėjais.
„Aš pirmą atlyginimą atidaviau tėvams ir sau pasilikau tūkstantį dolerių. Man mėnesiui jų ramiai užteko, visą mėnesį vaikščiojau išsišiepęs“, - pasakojo A. Paniukovas.
Žiūrėkite visą interviu:
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą