Benas Petreikis: "Rankiniui atidaviau visą savo gyvenimą"

Lietuvos vyrų rankinio rinktinė įvykdė jai keltą tikslą ir sėkmingai įveikusi pirmąjį atrankos barjerą, iškovojo kelialapį į 24-ojo pasaulio vyrų rankinio čempionato, kuris kitų metų sausio 17 - vasario 1 dienomis vyks Katare, atkrintamąsias varžybas. Jos bus žaidžiamos šių metų birželio 7-15 dienomis.

Kartu su komandos draugais prie šio laimėjimo smarkiai prisidėjo ir kitą mėnesį 22-ąjį gimtadienį švęsiantis B.Petreikis. Daugkartinio šalies čempiono Klaipėdos „Dragūno“ žaidėjas šiose atrankos varžybose tapo vienu iš Lietuvos rinktinės puolimo lyderių. Kad yra pasiruošęs užsikrauti šią naštą ant savo pečių, klaipėdietis pademonstravo praėjusių metų pabaigoje Rygoje (Latvija) vykusiame tarptautiniame vyrų rankinio turnyre. Ten B.Petreikis ne tik tapo rezultatyviausiu jį laimėjusios Lietuvos rinktinės rankininku, bet ir buvo pripažintas geriausiu pastarosios žaidėju. Naudingu ir rezultatyviu žaidimu jis pasižymėjo ir atrankos ciklo rungtynėse su Suomija (20:20 ir 24:23), Gruzija (23:26) ir Turkija (32:26). Per paskutines keturias dvikovas B.Petreikis pelnė 26 įvarčius, o iš viso šiame atrankos cikle sužaidęs šešerias rungtynes pasižymėjo 31 kartą.

„Benas sužaidė tikrai stabiliai ir patikimai. Jis jau yra ragavęs rinktinės žaidimo, bet šį kartą jam teko daug didesnis krūvis“, - gyrė savo auklėtinį Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio asistentas Artūras Juškėnas, ilgus metus treniravęs jį ir „Dragūne“.

Pasak paties B.Petreikio, patekimas į nacionalinę šalies rinktinę yra tik jo svajonių pildymosi pradžia. Svajonių, į kurias veda nuo vaikystės rankinio treniruotėse ir varžybose liejamas prakaitas.

- Ar tikėjai, kad taip greitai pavyks ne tik įsilieti į Lietuvos rinktinės gretas, bet ir tapti vienu iš jos lyderių? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Beno Petreikio.

- Tikrai nesitikėjau. Nors, neslėpsiu, minčių buvo daug ir įvairių. Kai sužinojau, kad komandai negalės padėti Aidenas Malašinskas, supratau, jog teks daug žaisti.

- Kaip rinktinė atrodo iš vidaus?

- Maniau, kad prie visko bus sunkiau priprasti. Bet mūsų „seniai“ yra draugiški ir jaunimo neskriaudė, tad viskas kažkaip lengvai gavosi. Komandoje bendrą kalbą randame be jokių problemų.

- O debiutą nacionalinėje rinktinėje prisimeni?

- Jis įvyko 2012 metų vasarą, rungtynėse su Lenkija. Tai ir visas prisiminimas, nes tada žaidžiau nedaug ir nieko įspūdingo neparodžiau.

- Pirmajame atrankos į 2015 metų pasaulio čempionatą etape sulaukei nemažai puikių įvertinimų, žaidei rezultatyviai ir tapai vienu iš rinktinės puolimo lyderių. Kaip pats vertini savo pasirodymą?

- Neblogai. Svarbiausia, kad rinktinė laimėjo ir pateko į kitą etapą. Pirmąjį tikslą įvykdėme. Nors, aišku, visada būna ir geriau. Tuo labiau kad vertinti reikia objektyviai, nes žaidėme ne su pačiomis stipriausiomis Europos komandomis.

- Ar turi Lietuvos rankininkai šansą antrą kartą dalyvauti pasaulio čempionate?

- Viskas priklausys nuo burtų ir to, kokios komandos pateks į atkrintamąsias varžybas. Manau, kad gal yra kokios keturios rinktinės (iš viso, be Lietuvos komandos, antrajame atrankos etape kovos dar 17 rinktinių, - aut. past.), kurias mes galėtume įveikti. Likusios ekipos priklauso rankinio elitui ir jas nugalėti būtų labai sunku. Kita vertus, sporte nenugalimų nėra, tad prieš visus įmanoma laimėti.

- Kada įvyko tavo pirmoji pažintis su rankiniu?

- Vaikystėje. Rankinis yra mūsų šeimos sporto šaka. Jį žaidė mama ir tėtis. Jie ir dabar stengiasi nepraleisti mano rungtynių, net į išvykas važiuoja. O labiausiai paskatino vyresniojo brolio Edgaro pavyzdys. Jis žaidė „Dragūne“, kai komanda dar vadinosi „Žemaitijos dragūnas“ ir aš į ją norėjau patekti. Gaila, kad dėl rimtos peties traumos brolis buvo priverstas baigti profesionalo karjerą ir mums neteko žaisti vienoje komandoje bei kartu išbėgti į aikštelę.

Man buvo kokie ketveri ar penkeri metai, kai pradėjau stebėti ne tik brolio varžybas, bet ir treniruotes. Sporto salėje praleisdavau nemažai laiko. Taip ir sulaukiau trenerio A.Juškėno kvietimo į treniruotes. O pirmąja mano trenere tapo Auksuolė Stropienė. Rankinio treniruotes pradėjau lankyti nuo 7 ar 8 metų. „Žemaitijos dragūne“ pirmas rungtynes sužaidžiau 2008 metais.

- Kitos sporto šakos nesuviliojo?

- Tik rankinis, nes nuo vaikystės žinojau, kad būsiu rankininkas. Tiesa, mėnesį bandžiau žaisti futbolą. Krepšinį aš nelabai mėgstu, nes tai ne toks vyriškas žaidimas. Nors pasirinkau rankinį, gerbiu visas sporto šakas, nes manau, kad visos jos yra sunkios. Nėra taip, kad atėjai iš gatvės ir laimėjai. Norint ką pasiekti, reikia sunkiai ir atkakliai treniruotis, atiduoti visas jėgas, sukaupti visą valią ir ryžtą. Juk Rūta Meilutytė varžybose plaukia vos minutę, bet kiek iki to jai reikia paaukoti jėgų ir laiko treniruotėse.

- Jau ketverius metus iš eilės Klaipėdos „Dragūnas“ karaliauja šalies rankinyje. Kokia tos stiprybės paslaptis?

- Komandoje, jos dvasioje ir viduje esanti atmosfera ir tai, kad mes visi esame ne tik rankininkai, bet ir draugai. Viskas prasidėjo nuo trenerio A.Juškėno, kuris subūrė galinčią laimėti ekipą. Jis mums ir įkvėpė tos komandinės dvasios, padedančios nugalėti ir išsilaikyti pergalių kelyje. Iš pradžių į tai mes net nekreipėme dėmesio ir treneriui teko nemažai pavargti. O paskui jau ir patys labai norėjome laimėti. O kai laimi, pralaimėti nebesinori.

- Keturis kartu iš eilės tapote šalies čempionais ir prieš šį sezoną praradote trenerį, kuris išvyko dirbti į užsienį. Nesušlubavote?

- Iš pradžių visai komandai tikrai buvo sunku. Kol per pirmus 2-3 mėnesius pripratome, teko net ir susirinkimą šaukti. Visi matėme, kad kažką reikia daryti. Atrodė, kad ir treneris Miglius Astrauskas tą patį sako, bet kažkaip neišėjo. Laikui bėgant komanda stojo į savo vėžes, pripratome ir vėl viskas gerai.

- Ir vėl su draugais bandysite apginti čempionų vardus?

- Kitokių planų net negali būti. Norime ir Baltijos rankinio lygą laimėti, ir LRT Didžiąją taurę susigrąžinti. Manau, kad taurė net yra vienas iš pagrindinių mūsų tikslų šį sezoną.

- O tau pačiam kokia pergalė brangiausia?

- Vienos konkrečios kaip ir negalėčiau išskirti. Turbūt kai tapome Lietuvos čempionais. Ir ne pirmą kartą, kai ne tiek daug žaidžiau, bet, ko gero, trečiąjį - tada daug prisidėjau, kad komanda nugalėtų.

- Esi užsiminęs, kad didžiausią paties svajonę reikia dalyti į dvi dalis. Viena - atstovauti šaliai žaidžiant Lietuvos rinktinėje, antra - laimėti Europos čempionų lygos finalą. Tai pusę savo svajonės jau įgyvendinai?

- Gal ir taip. Tačiau tas žaidimas Lietuvos rinktinėje dar nėra toks, kokio norėčiau. Štai, jei pateksime į pasaulio čempionatą, tada tai tikrai bus svajonės išsipildymas.

- Žaisdamas Lietuvoje jau, galima sakyti, pasiekei viršūnę. Ar negalvoji pabandyti laimės užsienyje?

- Planų ir minčių visada yra. Kai pavyksta tiek pasiekti savo šalyje, ir tikslai tampa visai kitokie. O kaip bus ateityje, laikas parodys. Tuo labiau kad dabar sezono vidurys, tad pirmiausiai reikia stengtis kuo geriau jį užbaigti. Tvirtai žinau viena - savo ateitį sieju tik su rankiniu. Jam atidaviau visą savo gyvenimą ir toliau, manau, atiduosiu.

- O be rankinio, laiko dar kam nors lieka?

- Džiaugiuosi, kad kol kas sportą pavyksta suderinti su mokslais Klaipėdos universitete. Esu trečiakursis. Socialinių mokslų fakultete studijuoju vadybą. Lieka laiko ir laisvalaikiui, nors mano draugė kartais ir skundžiasi, kad per mažai.