Dariaus Lukminas: taikiklis dar nesugedo

Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

2013-02-17 10:29

Krepšinio gerbėjai, išskyrus nebent pačius jauniausius, puikiai atsimena taiklius Dariaus Lukmino tritaškius. Gynėjo metimai iš toli padėdavo Lietuvos rinktinei pelnyti medalius svarbiausiuose turnyruose. 45-ąjį gimtadienį neseniai atšventęs snaiperis vis dar pasižymi taiklumu. Pasak D.Lukmino, krepšinis ir dabar užima svarbiausią vietą jo gyvenime.

Dar 2010 m. D.Lukmino žaidimą buvo galima išvysti Regionų krepšinio lygoje. Gynėjas buvo vienas iš „Raseinių“ lyderių ir daug prisidėjo, kad komanda laimėtų bronzos medalius. „Tai jau nebuvo aktyvus sportas. Tiesiog padėjau komandai. Pažįstu jos savininką, jis manęs ir Romano Brazdauskio paprašė padėti. Žaidėme iš draugiškumo“, - nesenus laikus prisiminė D.Lukminas.

Dabar jis savo malonumui sportuoja veteranų varžybose. Pernai D.Lukminas siautėjo Kauno krepšinio mėgėjų lygos čempionate. „Patvankos“ komanda laimėjo amžiaus grupės +40 varžybas. Snaiperis finale pataikė 10 tritaškių iš 17 ir surinko 38 tšk.

Duoklė dukrelei

- Kokią vietą jūsų gyvenime krepšinis užima dabar? - „Sporto gyvenimas“ paklausė D.Lukmino.

- Kaip ir anksčiau, jis yra svarbiausias. Sportuoju ir toliau. Žaidžiame veteranų Europos ir pasaulio čempionatuose. „Patvankos“ komandoje žaidžia Arvydas Venclovas, R.Brazdauskis. Anksčiau žaidė ir Rimas Kurtinaitis, Mindaugas Lukošius. Dalyvaujame Lietuvos čempionate, Kauno pirmenybėse. Šiemet Europos čempionate vyresnių nei 40 metų grupėje užėmėme trečiąją vietą. Sportuojame tris kartus per savaitę, kartais net keturis.

- Tačiau jūsų pragyvenimo šaltinis dabar nesusijęs su krepšiniu?

- Tikrai ne. Dabar sportuoju tik iš meilės krepšiniui. Negaliu be jo nė dienos. Esu rentos gavėjas. Turiu mažą dukrytę. Auginu ją ir džiaugiuosi, kad matau, kaip auga, nes pirmų dviejų vaikų augimo nemačiau. Visada būdavau išvažiavęs į varžybas, stovyklas. Dabar noriu dukrą užauginti pats, atiduoti duoklę.

- Ilgai profesionaliai sportavę žmonės neretai sako, kad pasibaigus karjerai būna sunku. Jūs irgi susidūrėte su sunkumais ar perėjimas buvo sklandus?

- Iš pradžių buvo sudėtinga, nes pasikeitė dienotvarkė. Anksčiau viską žinodavau į priekį. Kai baigiau karjerą, pasikeitė režimas, jaučiausi ne savo rogėse, bet po truputį viskas susitvarkė. Mano gyvenime buvo visokių įvykių. Šiek tiek buvau patraukęs į verslą, išsiskyriau su žmona. Gal perėjimo laikotarpis ir nebuvo labai sunkus dėl to, kad buvo visokių reikalų.

Darbas ir talentas

- Vilniaus „Sakaluose“ ragavote trenerio duonos, talkinote R.Kurtinaičiui. Nekilo noras toliau eiti šiuo keliu?

- R.Kurtinaičiui talkinau ir Azerbaidžane. Mane kvietė ten pasilikti, kai R.Kurtinaitis išvyko. Tačiau jaučiu, kad tai ne mano pašaukimas. Kelis kartus teko patreniruoti vaikučius, pavaduoti trenerius. Tai - ne man. Be to, aš ilgai žaidžiau. Aišku, yra išimčių, kai žaidėjas iš karto gauna trenerio darbą su vyrais. Tačiau dažniausiai reikia ir patirties, praktikos. Negali tapti treneriu per vieną dieną.

- Jūsų vizitinė kortelė buvo tritaškiai. Taiklumas yra gamtos dovana ar didelio darbo rezultatas?

- Ir tas, ir kitas. Kiek save atsimenu, visą gyvenimą sekdavosi pataikyti taikliau už kitus. Tačiau ir daug mesdavau papildomai. Gal dėl to ir pavyko išsiskirti.

- Neskaičiavote, kiek daugiausiai tritaškių iš eilės esate įmetęs?

- Skaičiavau tik baudų metimus. Jų pavyko įmesti 111 iš eilės. Tritaškių neskaičiavau. Kartą įmečiau 24 per veteranų varžybas. Ranka ir dabar nesiskundžiu. Taikiklis dar nesugedo.

Išsipildžiusi svajonė

- Turite nemažai titulų. Kuris iš jų jums yra įsimintiniausias?

- Visi jie brangūs. Aišku, svarbiausias pasiekimas - Atlantos olimpinių žaidynių bronza. Tai yra kiekvieno sportininko svajonė ir tikslas. Labai brangus yra 1995 m. Europos čempionato sidabras. Kiek žaidžiau Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), tiek ten buvau čempionas. Dabar net nepamenu, kiek kartų. Be to, 1989 m. su TSRS studentų rinktine tapau universiados vicečempionu. Finale pralaimėjome amerikiečiams.

- Iš pradžių rinktinėje žaidėte su Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, R.Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi, paskui jie pasitraukė. Kada žaisti buvo maloniau - su senąja gvardija ar vėliau, kai pats turėjote dažniau imtis iniciatyvos?

- Gal su senąja gvardija. Kiekvienas laikotarpis buvo savotiškai įdomus ir geras. Mano vaikystės svajonė buvo patekti į „Žalgirį“. Galvojau, jei pasėdėsiu ten ant suoliuko, man to ir užteks. Gyvenimas susiklostė taip, kad patekau ne tik į „Žalgirį“, bet ir į rinktinę. Žaidžiau su tokiais krepšininkais kaip A.Sabonis, R.Kurtinaitis, Š.Marčiulionis. Tai buvo svajonių išsipildymas. Labai didžiuojuosi, kad teko kartu žaisti.

- Kas atsitiko 1998-aisiais, kad nuo tų metų daugiau nebuvote kviečiamas į rinktinę? Be to, tais metais perėjote iš Saratovo „Avtodor“ į silpnesnį Pakšo klubą „Atomeromu“.

- Į Vengriją važiavau todėl, kad ten jau žaidė Arūnas Visockas. Žinojau, kur važiuoju. Turėjau pasiūlymų iš Turkijos, Rusijos, bet pasirinkau Vengriją. O dėl rinktinės - žinau, kad taip buvo nuspręsta Vilniuje, nors dar galėjau padėti. Kita vertus, keitėsi kartos, atėjo puikus jaunimas. Nejaučiu pykčio, paprasčiausiai atėjo laikas. Nėra didelio skirtumo - metai ten ar ten. Jaunimas tada įrodė, kad yra vertas rinktinės, ir žaidė tikrai ne blogiau.

- Ar iš visų tų klubų, kuriuose žaidėte, galima išskirti vieną patį svarbiausią?

- Gal ne, visur buvo savotiškai įdomu. Aišku, „Žalgiris“ yra „Žalgiris“. Tačiau buvo labai įdomu ir Saratove, ir Baku. Azerbaidžane apskritai buvo kitoks pasaulis. Kitos tradicijos, kitoks požiūris. Atrodo, lyg ir netoli Lietuvos, o žmonės visai kitaip rengiasi, kitaip žiūri, pavyzdžiui, į moterį. Nueidavome pas komandos draugą į gimtadienį, ir vyrai ten sėdėdavo atskirai prie stalo, o moterys - atskirai kitame kambaryje. Visai kitas pasaulis.

Taiklumą paveldėjo sūnus

- Prieš patekdamas į „Žalgirį“ buvote Maskvos CSKA klubo narys. Kaip ten patekote?

- Aš tarnavau armijoje. Pirmus metus buvau Maskvos CSKA, o antrus - Kijevo ASK. Tais laikais buvo sportinė kuopa. Mes ten ir sportavome, ir atlikome tarnybą.

- Kokios jums atrodo „Žalgirio“ perspektyvos šį sezoną?

- Geros, nors pastaruoju metu žaidimas truputį banguotas. Gal reikėtų nedaryti tiek daug keitimų, nes vis tiek yra pripažinti žaidėjai, lyderiai. Jiems reikia leisti žaisti daugiau, nes galime taip ir toliau pralošinėti po 2-3 tšk. Būsime nepavargę, bet į kitą etapą neišeisime. Gal geriau pavargusiems išeiti į kitą etapą. Matau, kad kitose komandose krepšininkai žaidžia po 30-35 min. ir kažkaip patenka į stipriausiųjų ketvertą. Tai yra tik mano nuomonė, treneriai geriau mato. Tačiau ir pats esu žaidęs aukštame lygyje. Žinau, kad lyderis pats turi pasakyti, kada pavargsta. Keitimai išmuša iš ritmo. Nebūtina duoti visiems pažaisti po 20 min.

- Jūsų sūnus Mantas žaidžia Nacionalinėje krepšinio lygoje, Birštono ekipoje „Jazz-Diremta“. Jis irgi turi tokią taiklią ranką kaip jūs?

- Taip, galima drąsiai taip sakyti. Kai jam „užeina“, sunku jį sustabdyti. Jis yra ištraukęs keletą rungtynių. Ką turi, tai turi - taiklią ranką. Jei tektų su juo mesti tritaškius, reikėtų pavargti. Manau, kad laimėčiau, bet paprakaituoti reikėtų.

- Tikitės, kad sūnus pažais LKL arba užsienio klubuose?

- Norėčiau tikėtis, tačiau šiais laikais daug visokių pagundų. Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti sportui, treniruotėms. Puikiai suprantu, kad jis nori visur suspėti, bet taip nebūna. Visur nesuspėsi.