Futbolas: Vokietijos pakilimas ir žlugimas

Žvilgsnis iš šalies

1936 metais Berlyno Olimpinių žaidynių metu Adolfas Hitleris pirmą kartą žiūrėjo futbolo rungtynes. Vokiečiai žaidė su Norvegija. Propagandos ministras Josefas Gebelsas įrašė savo dienoraštyje, kad fiureris buvo sužavėtas tikru nervų karu, šaukiančia minia ir kova, kokios dar nebuvo matęs.

Tačiau tuomet Vokietija pralaimėjo 0:2.

"Ne visai pelnytai", - konstatavo Gebelsas.

Hitleris daugiau niekada nebebuvo futbolo rungtynėse. Tiktai po Antrojo pasaulinio karo futbolas tapo vokiečių tautos vertybe. Šiandieninė Vokietijos komanda jau nebe ta didžioji rinktinė, kuri laimėjo tris pasaulio futbolo čempionatus.

Kas atsitiko vokiečiams?

Futbolas Vokietijoje atsirado pirmojo karo metais - kareiviai žaisdavo tarpusavyje poilsio metu tarp mūšių pertraukų fronte. Tačiau prieškarinės Vokietijos pasiekimai buvo menki. 1937 metais Sepas Herbergeris tapo nacionalinės rinktinės treneriu ir buvo juo 27 metus. Debiutas 1938 metų pasaulio futbolo čempionate buvo prastas.

"60 milijonų vokiečių žais Paryžiuje!" - rašė nacistų laikraščiai.

Po to, kai vokiečiai bejėgiškai pralaimėjo šveicarams, vienas Ciuricho laikraštis ironiškai konstatavo: "Taigi žaidė 60 milijonų vokiečių. Mums tereikėjo tik 11 futbolininkų".

Nacistai nepasinaudojo futbolu ideologinei propagandai ypač po to, kai 1941 metais rinktinė dar kartą pralaimėjo Šveicarijai per patį Hitlerio gimtadienį. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių rinktinė žaisdavo tarptautines rungtynes. Spaudimas buvo nemenkas. Jeigu pralaimėsi - vyksi į Rytų frontą, o tai dažnai reikšdavo mirtį.

1942 metų pabaigoje Vokietijos futbolininkai, nors ir laimėjo 5:2 prieš Slovakiją - nacių sąjungininkę, žaidėjai visgi buvo pasiųsti į frontą. Tam, kad nuramintų motinas, kurios klausė fiurerio, kodėl jų sūnūs turi žūti fronte, kai kažkas smaginasi žaisdamas futbolą.

Žaidėjas, tame mače įmušęs tris įvarčius, iš fronto nebegrįžo.

Futbolas kaip nacionalinė idėja nedomino nacių. Vokiečių tauta buvo suburta apie kareivius ir tikrą, o ne įsivaizduojamą karą. Kariai buvo nacionaliniai didvyriai, o ne futbolininkai be pergalių.

Atgimimas

Viskas pasikeitė 1954 m. liepos 4 dieną, kai Vakarų Vokietijos komanda, vadovaujama to paties Herbergerio ir vedama kapitono Fritzo Valterio, buvusio desantininko kare, įveikė Vengriją pasaulio futbolo čempionato finale Šveicarijoje.

Vengrai, kurie keletą metų nebuvo patyrę pralaimėjimo, kurie anglus Vemblyje įveikė 7:3, 1954-ųjų finale po aštuonių minučių pirmavo 2:0. Tačiau jie pralaimėjo 2:3 po to, kai Helmutas Ranas įmušė lemiamą įvartį iki rungtynių pabaigos likus šešioms minutėms.

Vokietija pirmą kartą tapo planetos čempione.

Šalyje tuomet buvo vos 40 tūkst. televizorių, tad didžioji vokiečių dalis klausėsi radijo abiejose Vokietijos pusėse.

Kai kurie vokiečiai iki tol nieko nebuvo girdėję apie futbolą. Komentatoriaus šauksmas "Įvartis! Įvartis! Įvartis!" buvo naujo vokiečių futbolo gimimas. Ši pergalė sukėlė nacionalinę euforiją. Visiems tai buvo išsivadavimo iš praeities pradžia. Kiekvienas vokietis, girdėjęs transliaciją prisimena tą dieną, kaip ir dieną, kai buvo įvesta markė. Vokiečiai vėl tapo tauta. Pokarinė Vokietija vėl galėjo didžiuotis vokiškumu.

2003 metais apie tai sukurtas kino filmas "Stebuklas Berne" tapo žiūrimiausia kino juosta Vokietijoje.

Pergalės suvienijo šalį

Po karo dėl nacizmo nusikaltimų šalis prarado visus savo simbolius. Vėliava, himnas, kario, gamtos kultas ir istorija buvo diskredituoti. Iki čempiono titulo iškovojimo Vokietija buvo vienintelė nacija Europoje be nacionalizmo. Kai kas šią pergalę vadina Vokietijos federacinės valstybės įkūrimo mitu.

Pergalė suvienijo visų kartų ir patyrimų vokiečius. Minios žmonių dainavo uždraustas pirmąsias Vokietijos himno eilutes "Deutschland, Deutschland ueber alles" ("Vokietija, Vokietija aukščiau visko").

Tą dieną gimė vokiečių nacionalizmas. Vokiečiai dabar galėjo vienytis ne apie tradicinius nacionalistinius simbolius, o apie savo futbolo komandą. Vokietijos futbolo komanda tapo Vokietijos simboliu. Nė viena Europos komanda nepasiekė tiek, kiek pasiekė Vokietija - pasaulio futbolo čempione tapo 1974 ir 1990 metų pirmenybėse, dar tris kartus laimėjo Europos čempionatus (1972, 1980, 1996) ir ne kartą tapo prizininke.

Geras karys - geras futbolininkas

"Kodėl vokiečiai laimėdavo?" - klausia sporto istorikas Simonas Kuperis.

Todėl, kad jie buvo kovotojai, kariai, išaugę dulkinose sugriautų pokarinių Vokietijos miestų aikštelėse. Jeigu kas pripuldavo prie kamuolio, tai ir nepatraukdavo kojos. Herbergeris mėgdavo sakyti: "Geras futbolininkas yra taip pat geras karys".

Jis ir laimėjo Berne 1954 metais su kovotojų, kurių kapitonas buvo fronto matęs karys, komanda.

Herbergerio kovotojo principai ir žaidimo stilius buvo išsaugoti iki devintojo praeito amžiaus dešimtmečio. Vokietijos rintinės trenerio postas buvo lyginamas su šalies banko ar Konstitucinio teismo pirmininko pareigomis.

Vokietijos komanda buvo tokia pat stipri, kaip ir vokiečių markė ir tokia pat patikima, kaip vokiečių pagamintas "Mercedes", ar "Bosch" produkcija.

Gerai organizuoti ir disciplinuoti vokiečių futbolininkai pasiekdavo pergales net tada, kai priešininkai žaisdavo gražiau - 1974 m. vokiečiai nugalėjo puikią olandų komandą, 1982 metais prancūzus, kurie mačo gale taip pavargo jog vos vaikščiojo. 1970, 1990 ir 1996-aisiais jie sugebėjo įveikti anglus.

Visa Europa kaip ir anksčiau bijojo vokiečių. Tiktai dabar ne jų armijų ar tankų, bet futbolininkų. Buvo ir skaudžių pralaimėjimų, tačiau kokio grožio! 1970 metų futbolo čempionato Meksikoje pusfinalyje amžiaus rungtynėse prieš Italiją traumų išretinta komanda, vedama "kaizerio" Beckenbaurio, kuris žaidė sužeistu pečiu, pralaimėjo 3:4, tačiau šis pralaimėjimas įsiminė labiau negu dauguma pergalių.

Lygino su šaldytuvais

Po to, kai Vokietijos susijungė, atrodė, jog ši komanda taps futbolo supermašina. Tačiau taip neatsitiko ir, išskyrus 2002-ųjų planetos pirmenybes, kai vokiečiai tapo vicečempionais, ryškesnių pergalių rinktinė neiškovojo.

Trenerių kaita neatnešė sėkmės, o žurnalas "Spiegel" išspausdino skelbimą "Norite būti Vokietijos rinktinės treneriu? Tiktai užpildykite kuponą".

Vokiečių futbolo mitas žlugo, jį apėmusi stagnaciją, kaip ir šalies ekonomiką. Kitos komandos- anglai, prancūzai ir brazilai taip pat virto kovotojais, o vokiečiai jiems neprilygo nei technika, nei žaidimo elegancija.

"Vokiečiai šoka kaip šaldytuvai", - konstatavo 1988 metų komandos treneris Bertis Fogstas. Vokiečiai jau nebe kariai.

Vygantas VAREIKIS