25-erių vaikinas kasdien sukasi lyg vijurkas: treniruotės, darbas, įvairūs asmeniniai reikalai, o savaitgaliais - varžybų maratonas.
"Būtent dėl laiko trūkumo atidėjau mokslus Klaipėdos universitete. Trejus metus studijavau socialinį darbą, tačiau jau porą metų studijas esu apleidęs - pasiėmiau akademines atostogas. Mintyse vis ketinu grįžti, tačiau kol kas varžybos ir darbas šiuos planus žlugdo", - teigė G. Vaitkus.
Vaikinas taip atsidavęs sportui, kad net pamiršta savo laisvalaikį ir pašėlusias pramogas. Tačiau, anot jo, rungtynėse pajaučiamas adrenalinas, kovinis nusiteikimas, komandos draugų vieningumas bei pergalių skonis tai atperka su kaupu.
G. Vaitkus gali didžiuotis įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempiono titulais, o pastarieji metai, rungtyniaujant "Žemaitijos dragūne", atnešė dar skambesnių pergalių: dvejus metus paeiliui tapo Lietuvos rankinio lygos (LRL) ir LRT Didžiosios taurės laimėtoju, turėjo progos rungtyniauti Europos taurės varžybose, šiemet jau spėjo tapti Baltijos vyrų rankinio lygos lyderiais.
Su rankiniu - 18 metų
Kaip Tave likimas suvedė su rankiniu?
Berods mokiausi dar antroje klasėje, kai į mokyklą atėjo Klaipėdos rankinio trenerė Auksė Stropienė. Ji vaikinams pasiūlė lankyti rankinio užsiėmimus. Keli iš mūsų klasės, tarp jų ir aš, šia mintimi susiviliojo. Tad rankinio subtilybes kremtu jau maždaug 18 metų. Man ši sporto šaka tarsi įaugusį į kraują. Kol kas neįsivaizduoju savo gyvenimo be šio sporto. Juk rankinį žaidžiu ne dėl pinigų - tai daugiau mano hobis, tarsi savotiška savęs realizavimo forma. Neapsakomas jausmas su draugais, su kuriais žaidi rankinį nuo vaikystės, aikštėje kautis lyg dėl būvio, lyg dėl geresnės vietos po saule.
Šiemet Tave komandos draugai išrinko "Žemaitijos dragūno" kapitonu. Tau tai didelė garbė?
Aš to nesureikšminu, visi mes esame draugai. Prisidėjo tik daugiau pareigų, atsakomybės, ir tiek. Kita vertus, malonu, kad pasitiki manimi ir skyrė tokias pareigas.
Praėjusį sezoną "Žemaitijos dragūno" kapitonu buvo naudingiausias Lietuvos rankinio lygos žaidėjas Remigijus Vaičikauskas. Šiemet jis paliko Klaipėdos ekipą. Kaip manai, ar be jo "Žemaitijos dragūnas" sugebės apginti čempionų titulus?
Mes visuomet pasižymėjome komandiniu žaidimu. Juk žaisdamas po vieną, kalnų nenuversi. Tai mums nuolat akcentavo treneris Artūras Juškėnas. Kad komandą paliko R. Vaičikauskas, žinoma, liūdna, tačiau tai mūsų žaidimo braižo labai nepakeitė. Yra naujų talentingų žaidėjų, kurie užpildė spragą. Jei komandą paliktų trys keturi senbuviai, tuomet jau būtų prastai, o dabar labai akivaizdaus skirtumo nepajutome.
Prakirto paakį
Rankinis - kietas vyrų žaidimas, šios sporto šakos atstovus nuolat kankina traumos. Ar pačiam pavyksta jų išvengti?
Pažiūrėkite į mano veidą (rodo į paakyje esantį randą, - Aut. past.). Per praėjusio sezono finalines rungtynes su Kauno "Lūšimi" gavau su alkūne, teko važiuoti į ligoninę siūti. Buvo žaidybinė situacija, nieko specialiai neįvyko. Nuvykęs į ligoninę gydytojams sakau: "Gal nereikia, gal savaime užgis." Jie į mane taip kreivai pasižiūrėjo...
O šiaip traumos kankina nuolat: jau kurį laiką skaudą pečiai, tačiau nėra kada gydytis, vis varžybos ir varžybos, skauda, sukandi dantis ir bėgi į aikštelę kovoti dėl pergalių. Tokia jau mūsų, sportininkų, kasdienybė. Nėra kada verkšlenti.
Žaidėjo vizitinė kortelė:
Vardas: Gediminas
Pavardė: Vaitkus
Gimimo data: 1986 m. balandžio 16 d.
Gimimo vieta: Klaipėda
Ūgis: 178 cm
Svoris: 86 kg
Pirmasis treneris: Auksė Stropienė
Pasiekimai: daugkartinis Lietuvos čempionas, LRT Didžiosios taurės laimėtojas
Debiutas: "Tai buvo maždaug prieš dešimtmetį rungtynėse Zarasuose. Tuomet "Žemaitijos dragūnas" dar žaidė pirmoje rankinio lygoje", - prisimena žaidėjas
Šeimyninė padėtis: nevedęs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą