Beveik 25 metai praėjo nuo dvigubo G. Umaro triumfo Seulo olimpinėse žaidynėse. Vieną aukso medalį treko dviratininkas iškovojo asmeninėse varžybose, kitą - su TSRS komanda. G. Umaras iki šiol yra vienintelis lietuvis, vienose olimpinėse žaidynėse dukart tapęs čempionu. Be to, tarp jo trofėjų yra ir du pasaulio pirmenybių aukso medaliai. Vakar G. Umaras buvo pagerbtas Kūno kultūros ir sporto departamente. Čempionui suteiktas nusipelniusio Lietuvos sportininko vardas.
- Ar smagu gauti tokį apdovanojimą?
- Tai bus malonus prisiminimas. Nesinorėtų galvoti, jog prizas yra tik už tai, kad sulaukiau jubiliejaus. Tais laikais, kai visos mūsų kartos pergalės skambėjo Lietuvoje, mes tokio lietuviško apdovanojimo gauti negalėjome. Juk mūsų Lietuva atsimena veteranus, kurie garsino kraštą. Taigi šį apdovanojimą priimu kaip apdovanojimą visai mūsų kartai, už mūsų laimėjimus, pasiaukojimą ir už mūsų jausmą, kurį vežėmės širdyse.
- Pergalių prisiminimai turbūt lieka visam gyvenimui. Kas dar, be pergalių, yra išlikę jūsų atmintyje? Ar tai yra sunkios treniruotės, laisvalaikio nebuvimas?
- Pirmiausia - malonumas patirti gerai atlikto darbo rezultatą. Man tai yra tikroji žmogiškoji vertybė. Tiesiog savo vidumi jauti tą džiaugsmą - fizinį ir dvasinį - siekiant pergalės. O pergalė juk nėra tokia svarbi. Svarbiausia - malonumas gerai atlikti darbą. Tai turbūt ir yra tas džiaugsmas, kurį kiekvienas iš sportininkų esame patyrę gyvenime. Kiekviena pergalė yra savaip vertinga, bet malonumas jausti gerai atliktą darbą yra esminis instinktas. Jis veda mus visus, kad ir kokia būtų sritis. Kiekvienas turbūt galėtume pripažinti, kad savyje galėtume aptikti tą jausmą.
- 1992-1996 m. buvote Dviračių sporto federacijos prezidentas. Pernai Lietuvoje išvydome Europos dviračių treko čempionatą. Kokį matote dviračių sportą dabar?
- Kai kurių apklausų duomenimis, dviračių sportas yra pats masiškiausias mėgėjiškas laisvalaikio praleidimo būdas. Mes, būdami viršūnėje ir populiarindami dviračių sportą, savotiškai kviečiame žmones sveikiau gyventi. Tai turbūt vienas iš mūsų gražiųjų uždavinių.
- Kaip išugdomi čempionai, kokių savybių reikia, kad būtum geriausias?
- Žinoma, reikia tam tikro genetinio kodo, kaip sakoma, talento. Tačiau mūsų sportas pirmiausia geras tuo, kad netgi būdamas atkaklus vidutiniokas gali pasiekti daugiau dėl savo darbštumo. Kita vertus, tai yra sveikas sportas. Nuvažiavęs į pasaulio čempionatus džiaugiuosi matydamas veteranus, kurie kažką pasiekė anksčiau už mane, bet jie sėdi sau raudonskruosčiai. Jie vikrūs, judrūs, turi puikių idėjų, mąsto. Dviračių sportas, galima sakyti, yra ilgaamžių sportas.
- Palyginkite anuos laikus ir dabartinius. Kas pasikeitė dviračių sporte?
- Be abejo, labiausiai pasikeitė technika. Taip pat keitėsi ir treniruočių metodika, reglamentai. Dabar atsirado sveika, arši konkurencija. Ir dėmesys sportui aiškiai pakito, palyginti su ta aplinka, kai mes sportavome. Tai virto labiau šou pasirodymu. Tačiau čia kalbu tik apie formą. Išliko turinys, esmė - kovoti, dirbti ir pasiekti. Ir tai yra visas grožis.
- Neseniai šventėte savo jubiliejų. Ar per sportinės karjeros metus teko gimtadienį sutikti varžybose?
- Sunku dabar prisiminti. Gal ir ne. Gimtadienis nėra tokia reikšminga data. Galbūt metai, kuriuos nugyveni, yra reikšmingesni. Ta diena nėra joks slenkstis.
- Ko šiais metais sau palinkėtumėte?
- Draugų. Jie svarbiausi. Tai žmonės, kurie su manimi. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi jais, tai didžiausia gyvenimo vertybė. Nors kartais pagalvoju, koks esu individualistas, ir mano sportas toks asmeniškas, bet draugai yra labai svarbūs gyvenime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą