Iš elitinio turnyro liko tik šešėlis

Skamba gražiai, tačiau šis trofėjus dabar mažai kam rūpi, elitiniai Europos klubai dėl jo nekovoja. O juk prieš keletą dešimtmečių viskas buvo kitaip - Kauno „Žalgirio“ triumfas 1986 m. Tarpžemyninės taurės varžybose iki šiol laikomas viena skambiausių komandos pergalių. Tai, kaip smuko turnyro prestižas, tarsi lakmuso popierėlis rodo FIBA įtakos mažėjimą.

Ilgametė tradicija

Praėjusį savaitgalį daugelyje Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, buvo kovojama dėl taurių. Krepšinio naujienų sraute buvo galima nepastebėti vieno fakto - AEK ekipa Rio de Žaneire (Brazilija) 86:70 nugalėjo vietos komandą „Flamengo“ ir tapo Tarpžemyninės taurės laimėtoja. Prie pergalės svariai prisidėjo ir 17 taškų pelnęs Jonas Mačiulis. Tai buvo finalas, o pusfinalyje AEK 86:64 sutriuškino Buenos Airių klubą „San Lorenzo“ (Argentina).

Rezultatai rodo, kad Atėnų komanda neturėjo daug vargo, nors ji nežaidžia nei Eurolygoje, nei antrajame pagal pajėgumą žemyno turnyre - Europos taurės varžybose. AEK krepšininkai į Braziliją vyko kaip Čempionų lygos laimėtojai. Primename, kad šiame turnyre Lietuvai šį sezoną atstovavo Klaipėdos „Neptūnas“ ir Panevėžio „Lietkabelis“.

Kai XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo pradėtos rengti Tarpžemyninės taurės varžybos, siekta visai kitokio lygio. Žinoma, jose nedalyvavo NBA klubai, tačiau dėl trofėjaus kovėsi stipriausios Europos komandos. Ir jos anaiptol ne visada laimėdavo.

Pirmuoju bandymu išsiaiškinti stipriausią (neskaitant NBA) pasaulio klubą tapo 1966 m. surengta San Paulo „Corinthians“ (Brazilija) ir Madrido „Real“ (Ispanija) dvikova. Pietų Amerikos ekipa ją laimėjo 118:109. Nuo to laiko iki 1987 m. turnyras būdavo rengiamas beveik kasmet. Jame dalyvaudavo nuo keturių iki dešimties komandų. 1973 m. taurė buvo pavadinta vieno iš FIBA įkūrėjų Viljamo Džonso (William Jones) vardu.

Žvaigždžių turnyras

Buvo tapę taisykle, kad Europai turnyre atstovaudavo du klubai. Iki 1987-ųjų net keturis kartus taurę iškovojo „Real“, jos laimėtojomis tapo ir Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis), „Barcelona“ (Ispanija) ekipos bei trys Italijos komandos: Varezės „Ignis“, „Cantu“, Romos „Virtus“. Dėl Tarpžemyninės taurės varžėsi žvaigždės. Rezultatyviausiais finalų žaidėjais yra tapę krepšininkai: bosnis Mirza Delibašičius, italas Antonelas Riva (Antonello Riva), ispanas Chuanas Antonijus San Epifanijus (Juan Antonio San Epifanio) ir kiti.

Visgi europiečiams neretai tekdavo grįžti namo be taurės. 1967-1969 m. trofėjų laimėjo Akrono klubas „Wingfoots“ (JAV). Nors jis žaidė mėgėjų lygoje AAU, prieš pusę šimtmečio JAV ir Europos krepšinio lygis buvo toks skirtingas, kad amerikiečiams užteko ir tokių pajėgų. Turnyrą rengusi FIBA kartais leisdavo sau eksperimentuoti. 1972 m. varžybose dalyvavo ne klubai, o keturios rinktinės. JAV mėgėjai vėlgi nušluostė nosis tiek Europos, tiek Pietų Amerikos ekipoms.

1974 m. taurę iškovojo studentai - Merilendo universiteto „Terrapins“ krepšininkai, ir tai buvo paskutinis JAV komandos triumfas. 1975-1987 m. dominavo Europos klubai, nors du kartus prizas atiteko Pietų Amerikos atstovams. 1979 m. triumfavo San Paulo ekipa „Sirio“, kurios gretose buvo Brazilijos krepšinio legenda Oskaras Šmitas (Oscar Schmidt). Beje, finalo mače su Sarajevo „Bosna“ (Jugoslavija) jis atseikėjo varžovams net 42 taškus. 1983 m. taurė atiteko Buenos Airių „Obras Sanitarias“ krepšininkams.

A.Sabonio žygdarbis

1986 m. Kauno „Žalgiriui“ trūko tik vieno žingsnio, kad taptų stipriausiu Europos klubu. Čempionų taurės finale jis 82:94 nusileido Zagrebo ekipai „Cibona“ (Jugoslavija). Kaip minėjome, Europai Tarpžemyninės taurės turnyre dažniausiai atitekdavo dvi vietos, todėl 1986-ųjų rugsėjį teisę dėl jos kovoti gavo ir žalgiriečiai.

Keliauti teko į kitą pasaulio kraštą, nes varžybos vyko Argentinoje. Buvęs „Žalgirio“ puolėjas Sergejus Jovaiša 1989 m. išleido autobiografinę knygą „Krepšinio aistrų sūkury“, kurioje prisiminė, kad kvietimas į turnyrą kauniečiams buvo netikėtas. Pasirengimas sezonui buvo dar tik prasidėjęs, o varžovai iš Pietų Amerikos - visai nepažįstami. Niekas nežinojo, ko tikėtis, bet vienas tikslas buvo aiškus - atsirevanšuoti „Cibona“ krepšininkams.

Iš pradžių kauniečiai keliavo į Kordobos miestą, kur vyko B grupės varžybos. „Žalgirio“ kelias į pusfinalį buvo visai nelengvas. Jis 83:81 įveikė San Paulo „Monte Libano“ (Brazilija) ir 94:87 nugalėjo „Cariduros de Fajardo“ (Puerto Rikas) krepšininkus, bet 87:99 nusileido turnyro šeimininkei - Buenos Airių „Ferro Carril Oeste“ komandai. Grupėje užimta antroji vieta, o tai reiškė, kad proga revanšui tikrai bus. Mat A grupėje pirma finišavo „Cibona“.

Revanšas Argentinos sostinėje Buenos Airėse buvo ypač saldus - kauniečiai sutriuškino varžovus 104:77. Nesutrukdė net tai, kad pirmajame kėlinyje Achilo sausgyslę pasitempė Arvydas Sabonis. Antroje mačo pusėje jis nežaidė. Finale rugsėjo 14 d. reikėjo pasiekti dar vieną revanšą - atsiskaityti su „Ferro Carril Oeste“ ekipa. Svarbiausias klausimas buvo A.Sabonio sveikata.

Medikai suspėjo Sabą pastatyti ant kojų, jis pelnė 26 taškus, o „Žalgiris“ laimėjo 84:78. Valdemaras Chomičius pridėjo 19, S.Jovaiša - 15, Rimas Kurtinaitis - 12 taškų.

Geriausi planetoje

Argentinoje žalgiriečiai sulaukė puikaus vietos lietuvių palaikymo. Tarybinei valdžiai televizijoje teko rodyti tik nespalvotus kadrus, nes tribūnose netrūko trispalvių. Kaip didvyriai „Žalgirio“ krepšininkai buvo sutikti ir namie.

„Oro uoste trenkia orkestras, mums užkabina ąžuolų lapų vainikus, vaišina skaniausia pasaulyje lietuviška duona ir druska, sveikina žmonos, vaikai, tėvai, bičiuliai. Neseniai panašus jaudinantis sutikimas buvo Vilniaus oro uoste, dabar - Kaune. „Žalgiris“ - geriausia planetos klubinė komanda“, - triumfą savo knygoje prisiminė S.Jovaiša.

Ar išties buvo kuo didžiuotis, ar vertėjo taip švęsti pergalę turnyre, kurio finale įveikta Argentinos komanda? Buvo, vertėjo.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje geriausi Pietų Amerikos krepšininkai žaidė namie, jie, išskyrus retas išimtis, nerungtyniavo NBA ar Europoje. Klubų lygių skirtumas nebuvo toks didelis, kaip dabar. Pavyzdžiui, Tarpžemyninės taurės turnyre varžėsi San Paulo „Corinthians“ ir „Monte Libano“ ekipos, kuriose žaidė daug Brazilijos rinktinės krepšininkų. O Brazilijos rinktinė 1986 m. užėmė ketvirtąją vietą pasaulio čempionate.

Į Kauną žalgiriečiai parsivežė 88 cm aukščio, daugiau nei 6 kg svorio taurę, kuri buvo svarbiausias klubo trofėjus iki 1999-ųjų triumfo Eurolygoje. Taurė ir dabar saugoma Kaune, Lietuvos sporto muziejuje.

Turnyro nuosmūkis

Kovoti dėl Tarpžemyninės taurės žalgiriečiai bandė ir 1987 m., bet sekėsi daug prasčiau. Nežaidė traumuotas A.Sabonis, jo pakeisti nepavyko laikinai prie komandos prisijungusiam Šarūnui Marčiulioniui. Milane (Italija) vykusiame turnyre „Žalgiris“ pralaimėjo visas trejas rungtynes.

1987-ųjų turnyre dalyvavo net penki Europos klubai, o laimėjo Milano „Tracer“, kurio gretose pirmuoju smuiku griežė buvusi NBA žvaigždė Bobas Makadu (Bob McAdoo). Galima sakyti, kad 1987 m. turnyru ir baigėsi tikroji Tarpžemyninės taurės istorija. NBA pradėjo po truputį žengti į tarptautinius vandenis, bet jos atstovai rodė savo meistriškumą naujose varžybose - „McDonalds“ taurėje. 1988-1999 m. NBA klubai susitikdavo su geriausiomis Europos, Pietų Amerikos, Australijos bei Azijos komandomis ir jas visada įveikdavo, nors kartais kova būdavo atkakli.

Atgaivinti Tarpžemyninę taurę FIBA pabandė 1996 m., kai buvo surengtas Atėnų „Panathinaikos“ (Graikija) ir Venado „Olimpia“ (Argentina) mačas. Vienetinis bandymas nieko gero neatnešė, tradicijos pratęsimo nebuvo. 2013-2015 m. dėl taurės kovojo po vieną Europos ir Pietų Amerikos klubą.

Tie klubai bent jau buvo elitiniai - 2013 m. taurę laimėjo Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija), 2015 m. ją iškovojo „Real“. O 2014 m. „Maccabi“ krepšininkams netgi teko pripažinti Rio de Žaneiro „Flamengo“ (Brazilija) pranašumą. 2015-aisis su „Real“ taurės laimėtoju tapo J.Mačiulis, taigi jo sąskaitoje yra jau du tokie titulai.

Galutinai pašlijus FIBA ir Eurolygos santykiams, Tarpžemyninės taurės prestižas visiškai nusmuko. 2016 m. Europai atstovavo Frankfurto ekipa „Skyliners“ (Vokietija), laimėjusi kuklutį „FIBA-Europe“ turnyrėlį.

Paskui susikūrė Čempionų lyga, teisė kovoti dėl taurės buvo suteikta jos nugalėtojams. Užpernai tai buvo Tenerifės „Iberostar“ (Ispanija), šiemet - AEK. Palyginti su 2016-aisiais, tai jau šioks toks žingsnis į priekį, bet jis nepakankamai platus, kad būtų galima kalbėti apie šviesią turnyro ateitį.