Kartu su „Neptūnu“ kylanti A. Gabalytė – apie įkvepiančius rezultatus ir žaidžiančios vyr. trenerės discipliną

Kartu su „Neptūnu“ kylanti A. Gabalytė – apie įkvepiančius rezultatus ir žaidžiančios vyr. trenerės discipliną

Klaipėdos klubas dalimi ant A. Gabalytės pečių laikosi ne tik vadovaujant šalia šoninės linijos, bet ir siekiant sukontroliuoti žaidimą aikštėje.

Net 19-ąjį sezoną rungtyniaujanti klaipėdietė vidutiniškai išdalija po 4,5 rezultatyvaus perdavimo ir pagal šį rodiklį „Huawei Moterų lygoje“ yra trečioje pozicijoje. 

Nepailstanti A. Gabalytė šį sezoną žaidžia po 29 minutes, pelno po 8,4 taško, atkovoja po 5,8 ir perima po 1,5 kamuolio bei generuoja po 12,5 naudingumo balo.

„Neptūno“ per likusius keturis reguliariojo sezono turus laukia du mūšiai su nepralaimėjusia Vilniaus „Kibirkštimi-MRU“ ir po akistatą su LCC tarptautiniu universitetu bei Vilniaus „Kibirkštimi-VKM“.

Apie „Neptūno“ pakilimą, vienybę komandoje, trenerės profilį ir geležinę ištvermę A. Gabalytė bendravo su tinklalapiu „Moterulyga.lt“.

– Kaip jums pavyko suvienyti komandą?
– Pakeitimai būna dvejopi – arba į gerą pusę, arba į blogą. Džiaugiuosi, jog viskas pakrypo gera linkme. Jaučiu panelių pasitikėjimą, kas kaip trenerei šiuo atveju yra labai džiugu. Su pasitikėjimu gali padaryti tikrai daug. Tai – komandos varikliukas: tiek pasitikėjimas viena kita, tiek puiki atmosfera viduje. Esame vieninga komanda ir treniruočių procese, ir už jo ribų. Panelės susibūrė kaip į kumštį. Negali norėti nieko daugiau.

– Kiek jums, kaip pradedančiajai trenerei, nesėkmingas pirmosios sezono pusės etapas padėjo pasimokyti iš komandoje buvusios situacijos?
– Labiausiai mokausi iš savosios patirties, žaidžiau tikrai ne pas vieną trenerį, praėjau netrumpą kelią ir turiu nemažą bagažą. Prieš trenerės karjeros pradžią sau buvau pasidariusi sprendimus, kokio trenerio savybės man patinka, o kokio nepatinka. Visgi tai – moterų krepšinis, mūsų psichologija šiek tiek skiriasi nuo vyrų. Dabar būdama trenere stengiuosi vadovautis savo įžvalgomis, ką pati gavau iš savo trenerių.

Nuotr. Šiauliai

– Kaip jūs įsivaizduojate savo, kaip trenerės, profilį ir darbo metodiką?
– Supratau viena – rėkimai, grasinimai, epitetai prie gero nepriveda. Tokia yra mano nuomonė, bet kiekvienas treneris – savotiškas. Nieko nesakau, rėkimais galima pasiekti (rezultatą), bet kokia visa to kaina? Man labiau priimtina disciplinuota metodika, kai aiškiai yra išsakoma, ko tikiesi iš žaidėjų, bendrai iš komandos ir kokie yra tikslai. Ir prie viso to prisideda sunkus darbas. Mano tokie prioritetai, kuriais norisi vadovautis. Žinoma, psichologija visada turi savo įtaką, reikia žinoti, kaip prieiti prie kiekvienos žaidėjos. Tai nėra lengva, man patirties dar reikia, bet sulig kiekviena diena stengiuosi nuveikti kažką gero – mokaisi ir tobulėji. 

– Turnyrinėje lentelėje pavyko įsitaisyti trečioje pozicijoje, kuri pusfinalio serijoje suvestų su Kauno „Aistėmis-LSMU“. Prieš kaunietes laimėjote paskutinius du kartus. Kiek komandą įkvepia tokie rezultatai?
– Kai ruošėmės rungtynėms su „Šiauliais“ ir „Aistėmis-LSMU“, sakiau panelėms, jog tai – pačios svarbiausios mūsų kovos pastaruoju metu, nes tai lėmė mūsų turnyrinės lentelės vietą. Vilniaus „Kibirkštis-MRU“ – puikiai sukomplektuota komanda ir kad jai įkąstume, turėtume sužaisti nerealias rungtynes, o jos – pačias blogiausias. Suprantame situaciją ir trečioji vieta įkvepia, jog mes turime realesnį šansą kovoti dėl aukštesnių vietų.

Kiekviena tokia pergalė kiekvienai žaidėjai ir bendrai komandai prideda ir pasitikėjimo, ir motyvacijos. Kiekviena pamato, jog yra realu ir įmanoma laimėti prieš „Aistes-LSMU“. Ypač sezonui artėjant link pabaigos, mums tai suteikia papildomą postūmį. Aišku, tik toliau sunkiai dirbant šį sezoną galime kažką pasiekti.

– Nuo sezono vidurio sužibo Dalia Donskichytė, Ligita Tamutytė taip pat tapo tvirtu ramsčiu. Kas jus maloniai stebina iš jūsų auklėtinių?
– Manęs nestebina, kadangi su Ligita esame žaidusios ne vieną sezoną, Dalią irgi pažinojau iš anksčiau, teko žaisti prieš ją, kitos taip pat yra puikiai žinomos žaidėjos. Galbūt su Gintare (Paulauskaite) neteko žaisti, bet prieš ją žaidžiau. Tikrai žinojau visų panelių pliusus, o kad kažkas labai nustebintų, tai ne, nes visada tikėjau, kad jos gali. Kartais tereikia atvesti jas į tą kelią – aiškų žaidimo braižą ir tiesiog pasitikėjimą. Kai pasitikimi savimi, jauti pasitikėjimą iš komandos ir trenerių, gali verstis kalnus. Mūsų rotacija nėra didelė. Kažkiek galima įžvelgti ir pliusų, ir minusų. Šiai dienai įžvelgsiu pliusus, nes panelės žino, jog žais, galbūt nejaučia spaudimo, kad nepasisekus reikės sėdėti ant suoliuko. 

Nuotr. Neptūnas

– Ką jūs nuo savęs siekiate kas kartą įnešti į komandos žaidimą, kai peržengiate šoninę liniją ir nebeliekate stebėtojos vaidmenyje?
– Pirmiausia, ramybę, nes kartais iš didelio jaunystės noro gali ir perdegti, ir atsiranda vaikiški sprendimai. Pati puikiai suprantu tai ir prisimenu save (tokio amžiaus). Bet norisi brandesnio mūsų žaidimo, protingesnio krepšinio, todėl stengiuosi kiek įmanoma to reikalauti tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. 

– Kalbant apie jūsų asmenines minutes aikštėje, rungtyniaujate minute daugiau nei pernai (2019-2020 m. – vid. po 28 min., 2020-2021 m. – po 29 min.). Kaip jaučiatės, kai tenka kartais žaisti net virš 30 minučių?
– Visada jaučiausi puikiai (šypteli). Nesakau, kad yra lengva – tikrai ne visada. Gal reikės pradėti žaisti mažiau, bet visuomet buvau maksimalistė… Matyt, tas vis dar manęs neapleidžia. Galbūt kitą sezoną apskritai nebeteks žaisti, reikės perleisti minutes kažkam kitam. Aišku, atsistatymas nebėra toks greitas, reikia daugiau laiko. Kūnas, kaip sakau, dar nebyra, todėl tikrai galiu tuo pasidžiaugti. 

– Kaip jūs vertinate savo progresą vyr. trenerės pareigose, kurias einate antrąjį sezoną?
– Pirmo sezono pradžia buvo tikrai stresinė, kadangi niekada nebuvau trenere. Prisipažinsiu, buvo nemažas stresiukas: kaip pavyks susidėlioti darbus, susitvarkyti. Šis sezonas jau buvo žymiai ramesnis, žinojau, kaip dėliotis planus, treniruotes. Tobulėti dar yra labai daug kur ir žinau savo silpnąsias vietas. Kai nėra didelės patirties, ypač stresinėse situacijose, tada pamatai save, reikia ir greitų sprendimų priėmimo. Bet vėlgi, tai ateina su patirtimi. Prie viso to, dar žaidžiu, todėl veikia ir nuovargis, ir kartais nebebūna adekvataus mąstymo. Manau, viskas bus paprasčiau, jeigu taip atsitiks, ko dar nežinau – kai būsiu tik trenerė. Tada dar geriau viskas matysis ir bus žymiai lengviau tobulėti, kai atlieki tik tas pareigas.

– „Neptūno“ rotacija laikosi ant kelių pagrindinių žaidėjų. Kiek esate patenkinta jaunų žaidėjų įtraukimu į organizaciją?
– Šiai dienai tikrai nėra lengva ir nesakysiu, jog esu patenkinta situacija. Klaipėdoje atsidaro dar viena moterų lygos komanda, kurios sudėtis yra sudaryta iš jaunų žaidėjų, o jos yra paimtos iš sporto mokyklos. Todėl mes turime tik kelias žaidėjas iš krepšinio mokyklos. Situacija nėra lengva, su žaidėjomis tikrai nėra paprasta ir šiaip merginų krepšinyje nėra galimybių pasirinkti tos pagalbos. Klausimas, kaip viską spręsime. Sezono pradžioje tuo užsiėmė Dalius Ubartas, kuris domėjosi šia situacija, todėl nelabai galiu komentuoti dėl šio sezono. Bendrai kalbant, krepšinį lankyti norinčių mergaičių nėra daug, taip pat iš kurių galėtum gauti pastiprinimą, o prie viso aukščiausioje lygoje žaidžia dar viena miesto komanda. Tai dar labiau mažina galimybes.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder