Lengvaatletė Brigita Virbalytė: vienos gyvenimo aistros man per maža

Pasak Brigitos Virbalytės, sportinis ėjimas jos gyvenime atsirado tik dėl trenerio gudrybės - jis jaunos atletės paprašė porai savaičių išbandyti ėjimą, tačiau keliolika dienų išsitęsė į dešimtmečius, kuriuose tilpo net tik dalyvavimas Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, bet ir jau 11 metų trunkanti sporto žurnalistės karjera.

„Nesu iš tų žmonių, kurie kasdieniame gyvenime daug vaikšto, nes treniruotėse ir taip tenka suvaikščioti ne vieną kilometrą, tačiau jeigu einu, tai einu greitai“, - TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“ sako sportininkė, kurios teigimu, ėjikai per metus sudėvi apie šešias sportinės avalynės poras. Na, taupantys sugeba apsieiti ir su keturiomis poromis. 

„Nuo mažens buvau aktyvi, vietoje nenustygstanti mergaitė, vis ieškojau, kur nukreipti savo energiją, kurios visada turėjau daug. Kelias į sportą prasidėjo nuo mokyklinių varžybų: kvadrato, „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“, krosų. Čia mane pastebėjo pirmasis treneris Vaidas Gumauskas. 

Jis pasiūlė ateiti pas jį bėgioti. Aš sutikau, nes, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, norėjau išbandyti viską. Netrukus treneris pasakė - man trūksta vaikų ėjimo varžyboms, pabandyk pavaikščioti dvi savaites, paskui galėsi grįžti prie bėgimo. Ir tos dvi savaitės trunka jau lygiai 20 metų. Ir to tikrai nesigailiu. Ėjimas mane subrandino tokią, kokia esu dabar - kovingą, siekiančią tikslų visose gyvenimo srityse“, - pasakoja B. Virbalytė.

„Ėjikai visame pasaulyje yra didelė šeima. Aršios konkurencijos ir susipriešinimo tarp mūsų nėra. Ėjimo varžybos dažnai vyksta atskirai nuo kitų lengvosios atletikos rungčių, tad mes susitinkame kaip draugai ir pažįstami“, - TV laidoje teigė sportininkė.

Anot jos, sportinis ėjimas - tai ištvermės sportas, todėl nebūtina juo užsiimti nuo mažų dienų. Kartais netgi geriau pradėti juo užsiiminėti sulaukus 16-18 m. Pati B. Virbalytė ėjimą pasirinko būdama 13 metų.

„Užtat mūsų karjera gali trukti ilgai - Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Ispanijai atstovavo ėjikas, kuriam buvo 45 metai. Dabar šis sportas labai populiarus Pietų ir Lotynų Amerikoje. Pavyzdžiui, Meksikoje ėjikai yra visiems žinomos sporto žvaigždės, o olimpinis prizininkas iš Gvatemalos savo šalyje yra ne tik žinomas, bet gerbiamas ir netgi įtakingas žmogus“, - pasakojo lengvaatletė.

Laidoje pašnekovė prisipažįsta, kad vienos aistros jai yra per maža, todėl šalia sporto ji nuolat turi ir kitų veiklų. 

„Dabar tai yra sporto žurnalistika. Mokykloje buvo mokslai. Yra mitas - jeigu vaikas mokykloje daug sportuoja, jis būtinai apleis mokslus. Taip būna tikrai ne visada. Pavyzdžiui, aš buvau pirmūnė ir moksliukė, kuri vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu. Man sekėsi derinti sportą ir mokslus, o dar turėjau daug draugų. Jeigu labai nori, laiko gali rasti viskam. Manau, kad sportas netgi padeda mokslams - jaunus žmones vertėtų bent trumpam leisti sportuoti, nes taip jie sužino, kas yra tikslas, kas yra rutina ir tvarkaraštis“, - įsitikinusi sportininkė, kuri pati jau 11 metų užsiima sporto žurnalistika. 

Laidoje ji prisipažįsta, kad šalia svajonės dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip sportininkė, ji kada nors norėtų į šią sporto šventę atvykti ir kaip žurnalistė.

Siųsdama sveikinimus „Lietuvos mokyklų žaidynių“ sportininkams, B. Virbalytė linkėjo jiems daug kantrybės ir judėjimo žingsnis po žingsnio: „Tik įgyvendinant mažus tikslus atsiranda dideli tikslai“.