Paramą vėžiu sergantiems vaikams skyręs S. Maslobojevas: "Nesustokite, nes jūsų meilė daro stebuklus!"

Sergejus su žmona Airine, kuri taip pat yra gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, Vilniuje dalyvavo Rimanto Kaukėno paramos fondo projekte.

Pardavė pirštines ir šortus

Aukcione už 6 000 eurų buvo parduoti S. Maslobojevo pirštinės ir šortai, su kuriais jis 2017 metais Monake iškovojo WAKO profesionalų kikbokso čempiono diržą. Visi šie pinigai buvo atiduoti vėžiu sergantiems vaikams, jų gydymui.

"Kartais taip įsisukame į kasdienę rutiną ir savo darbus, jog nepastebime to, kas iš tikrųjų svarbu. Visi turime rūpesčių, tačiau kai kurie atiduotų viską, jog galėtų džiaugtis kiekviena diena', - sakė S. Maslobojevas.

"Džiaugiuosi, kad Rimantas Kaukėnas ir visa jo komanda man suteikė galimybę prisidėti prie paramos, prie iniciatyvos palaikančios vėžiu sergančius vaikus. Esu labai dėkingas už galimybę būti didelės ir stiprios komandos dalimi. Nesustokite, nes jūsų meilė daro stebuklus!" - savo facebook paskyroje rašė S. Maslobojevas.

Jis teigė, kad gruodžio mėnesį ilgėliau pabuvos Klaipėdoje ir čia taip pat planuoja įsilieti į įvairias socialines veiklas ir akcijas.

ABU KLAIPĖDIEČIAI. Sergejus Maslobojevas Rimanto Kaukėno paramos fondo renginyje dalyvavo su žmona Airine.

"Norisi būti naudingam savo gimtajam miestui - Klaipėdai. Dar kartą noriu nuoširdžiai padėkoti, kad mane išrinko Metų klaipėdiečiu. Man tai - didelis ir džiugus įvertinimas, vaikystės svajonės išsipildymas. Tai mane skatina dar aktyviau sportuoti ir daryti įvairius gerus darbus. Jei kas turite kokių gerų minčių ir idėjų, drąsiai rašykite į mano Facebook asmeninę paskyrą ir kartu kažką sugalvosime", - ragino S. Maslobojevas.

Jis prieš kelias dienas Dramos teatre vykusiame "Metų klaipėdiečio" renginyje ragino visus drąsiai siekti savo svajonių.

"Nesvarbu, koks jūsų amžius, profesija ar tikslai - niekada nepasiduokite ir svajokite. Kai aš buvau mažas, dažnai girdėdavau pasakymus: neprisigalvok, nesvajok, o aš savo vaikams sakau: "Svajokite kuo daugiau, nes svajonės, sunkiai dirbant, pildosi", - akcentavo S. Maslobojevas.

Prisiminė paauglystę

S. Maslobojevas yra puikus pavyzdys, kaip kantriai ir užsispyrusiai reikia siekti svajonių net tada, kai tai atrodo jau neįmanoma.

"Pamenu, kad tėvai buvo prieš mano pasirinktą kelią. Paauglystėje jie griežtai pasakė, kad ko jau ko, bet pinigų kovų treniruotėms tikrai neduos. Pasakė kažką panašaus: "Nemokėsime pinigų už tai, kad ten daužytumėte vieni kitiems galvas."

Pamenu, teko parduoti mobilųjį telefoną, kad galėčiau susimokėti už pirmąsias kikbokso treniruotes. Vėliau, baigęs vienuoliktą klasę, per vasaros atostogas dirbau metalo kirtimo ceche. Uždirbtais pinigais susimokėjau už treniruotes metams į priekį.

Bendraklasiai siuntinėjo vieni kitiems nuotraukas iš įvairių pramogų, kaip smagiai leidžia vasarą, o aš visas murzinas ir pavargęs vakare po darbo lėkdavau į treniruotes. Kiti treniruočių vaikinai į mane žiūrėjo skersai. Turbūt manė, kas čia toks murzius atėjo į treniruotes. Aš tiesiog į nieką nekreipiau dėmesio, siekiau savo tikslų ir svajonių. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti tikslų ir jų iš visų jėgų siekti. Būtent tikslai ir daro gyvenimą įdomų. Taip pat mano vaikai mane visada motyvuoja tapti geriausiu. Noriu, kad kiek paaugę jie galėtų didžiuotis tėčiu. Žmona Airinė mano kovas stebi su ašaromis akyse, labai jaudinasi... Pasakojo, kad per televiziją ji stebėjo "Glory" turnyro kovą ir atsigulusi ant kilimo ašarojo. Prie jos priėjo mano vyresnėlis sūnus Ramiras ir paklausė: "Mama, kodėl verki? Juk tėtis laimi. Juk jis visada yra nugalėtojas." Tokie dalykai labai jaudina ir skatina dar labiau stengtis dėl savo šeimos, dėl jų gerovės", - akcentavo daugkartinis K-1 ir bušido turnyrų nugalėtojas, pasaulio mėgėjų kikbokso čempionas S. Maslobojevas.

Klaipėdietis teigė, kad jo sportinio kelio pradžioje, sąlygos treniruotis neprilygo toms, prie kurių dabar yra pripratę daugelis lietuvių.

"Buvo toks periodas, kai Klaipėdos miesto centre, prie picerijos "Bambola", nuomojomės patalpas ir treniravomės tiesiog ant betono. Bėgdavome, ir nuo grindinio kildavo dulkės. Kosėdavome, čiaudėdavome, durys žiemą nuo šalčio būdavo visos baltos - apšerkšnijusios. Nebuvo nei dušų - nieko. Po treniruočių važiuodavome namo praustis. Nesiskundėme, treniruodavomės ir siekėme savo tikslų. Dabar jaunimas yra išpuikęs, nori idealių sąlygų, tačiau būtent tokios sąlygos, kuriomis aš treniravausi, mane ir užgrūdino", - savo parirtimi dalijosi S. Maslobojevas.