Ji savo žaidėjoms įkvėpė pasitikėjimo, ryžto ir jėgų net tada, kai fortūnietės mažajame finale serijoje iki trijų pergalių prieš Kauno rajono "Hoptrans-Sirenų" komandą atsiliko 0:2. Galiausiai klaipėdietės laimėjo trejas iš eilės varžybas ir pasipuošė bronzos medaliais. Tai tikras kovingumo ir pasiaukojančio darbo pavyzdys.
Tai buvo toli gražu ne vienintelė R. Kumpienės šio sezono pergalė. Dar kovo mėnesį ji su "Fortūnos" ekipa pirmą kartą Klaipėdos istorijoje tapo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyro antrosios vietos laimėtoja, pelnė bronzos medalius Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) pirmenybėse bei Lietuvos jaunių čempionate.
"Kiek tik šiemet vyko čempionatų, visuose iškovoti medaliai. Sezonas - išties geras, - džiaugėsi trenerė.
Ar spėjote atšvęsti šias pergales? - pasiteiravome "Fortūnos" vyr. trenerės ir klubo prezidentės R. Kumpienės.
Tiesą pasakius, dar ne. Net nebuvo kada. Iki šiol esu paskendusi darbuose - vaikštau pas rėmėjus, rašau jiems padėkas, kalbamės ir apie ateinantį sezoną. Juk būtent rėmėjų ir visų prie komandos prisidėjusių gerų žmonių dėka pavyko pasiekti tokių rezultatų.
Antradienį kartu su Lietuvos moterų rinktine išvykstu į trijų dienų treniruočių stovyklą Druskininkuose. Rinktinės treneris Mantas Šernius pasikvietė mane šiek tiek pakonsultuoti, stebėti treniruočių procesą. Aš nesu moterų rinktinės trenerio asistentė, tiesiog patarsiu, papasakosiu, kokia mūsų treniruočių metodika, ką žinau apie žaidėjas, jų galimybes ir panašiai. Juk į rinktinę pakviestos keturios "Fortūnos" žaidėjos: Gabrielė Gutkauskaitė, Monika Grigalauskytė, Lina Aglinskaitė ir Eglė Šikšniūtė. Taip pat dvi buvusios mano auklėtinės: Lina Pikčiutė ir Marina Solopova. Aš puikiai pažįstu šias krepšininkes, jos užaugo ir tobulėjo mano akyse.
Aš pati treniruosiu Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinę. Treniruočių stovykla prasidės birželio 12 dieną Nidoje.
Tai pati nespėjusi atsikvėpti po įtempto krepšinio sezono vėl kibsite į darbą? Jums reikia naujų iššūkių?
Toks jau sportininkų gyvenimas - vasarą vyksta aktyvus darbas. Norint kažką pasiekti, reikia kažką ir paaukoti.
Turiu nuostatą - imu iš gyvenimo viską, ką jis siūlo. Tačiau niekada nelipu žmonėms per galvas, nesu karjeristė. Viską, kuo šiandien džiaugiuosi, pasiekiau savo darbu.
Liepos 17-27 dienomis Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinė varžysis Europos A dviziono čempionate Portugalijoje. Čia taip pat bus būrys "Fortūnos" žaidėjų. Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinei turėtų atstovauti Agnė Černeckytė, Šarūnė Melinauskaitė, Milana Matiaš, Giedrė Lileikytė ir Roberta Daraškevičiūtė.
Lietuvos šešiolikmečių rinktinės gretose bus dvi mūsų žaidėjos: Aistė Navickaitė ir Brigita Gudelionytė, dvidešimtmečių rinktinėje - Simona Dobrovolskytė ir Roberta Mizgerytė. "Fortūnos" tikslas - ugdyti jaunas žaidėjas, suteikti joms kuo daugiau progų žaisti, tobulėti, auginti jas šalies rinktinei.
Jūs esate ne tik "Fortūnos" ir Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės trenerė, bet ir turite daugiau veiklos - dar dirbate Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje trenere, auginate tris sūnus. Turite galybę veiklos, kaip viską spėjate?
Kai yra didelis noras, tuomet galima kalnus nuversti. Sūnūs labai padeda, visuomet palaiko, kai būna sunku. Tik jų dėka galiu tiek įveikti darbų. Neslėpsiu: ne kartą pasitaikė tokių akimirkų, kai norėjau viską mesti. Tačiau būtent artimieji atkalbėjo nuo tokio sprendimo. Galiu drąsiai pasakyti, kad jau vaikystėje įsimylėjau krepšinį ir myliu iki šiol.
Jūsų sūnūs taip pat aktyvūs sportininkai. Papasakokite apie tai plačiau.
Vyriausias sūnus Modestas Kumpys atstovauja Lietuvos krepšinio lygos "Šiaulių" ekipai. Dabar jam tenka kautis šios lygos ketvirtfinalyje prieš Klaipėdos "Neptūno" komandą. Jauniausias sūnus Herkus - taip pat krepšininkas. Jis atstovauja Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos jaunučių komandai. Vidurinysis sūnus Rojus Kristijonas yra Lietuvos "muai thay" čempionas.
Virtuvėje turime tokią lempą, kurioje galima pakabinti aštuonis medalius. Šiemet mūsų šeima iškovojo jau šešis medalius, tad dar yra dvi laisvos vietos. Labai norėčiau, kad ant tų likusių dviejų laisvų kabliukų dar šiemet būtų užkabinti du medaliai.
Prisiminkite, kaip likimas Jus suvedė su krepšiniu.
Krepšinis - mano pašaukimas. Mama mane bandė nuvesti į muzikos mokyklą, tačiau aš specialiai neišlaikiau stojamojo egzamino, nes man šis užsiėmimas labai nepatiko. Aš buvau labai gyvas vaikas. Man nepatiko žaisti su lėlėmis, matuotis mamos rūbus ir apskritai - negalėjau nusėdėti vienoje vietoje, troškau judesio. Pati nuėjau į krepšinio treniruotes.
Vėliau teko atstovauti Lietuvos jaunučių, jaunių rinktinėms. Nuo šešiolikos metų žaidžiau moterų krepšinio komandoje "Kibirkštis", dabartinė Vilniaus TEO komanda. O žaidėjos karjeros turėjau atsisakyti dėl stuburo traumos. Gydytojų konsiliumas pasitarė ir pranešė skaudų pareiškimą: jei žaisi krepšinį, atsidursi invalido vežimėlyje.
Kaip šiandien pamenu, kad man tai buvo didžiulis smūgis. Kai paleido iš ligoninės, į taksį įlipau visa apsiašarojusi. Vairuotojas pamanė, kad aš ką tik palaidojau artimą žmogų. Nors iš tiesų perkeltine prasme palaidojau krepšininkės karjerą.
Šiuolaikinei medicinai ir technologijoms, būčiau galėjusi tęsti karjerą. Jei tuo metu šalia būtų buvę žmonių, kurie būtų padrąsinę ir palaikę, tuomet gal ir nebūčiau pabūgusi.
Visgi, nepaisant visko, mano gyvenimas susijęs su krepšiniu ir aš tuo labai džiaugiuosi. Dirbu mėgstamą ir mylimą darbą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą