O pamaina auga nebloga. Tai įrodė ir neseniai Liublianoje vykęs turnyras. „Patirties stoka jaučiasi, bet jaunimas tai atperka darbu“, - pridūrė žolės riedulininkė.
Lietuvos moterų žolės riedulio rinktinė Europos čempionato trečiojo diviziono turnyre Slovėnijoje užėmė antrąją vietą. Finale mūsiškės 3:4 nusileido Prancūzijos komandai. Be sidabro medalių, lietuvėms atiteko ir kelialapis į aukštesnį Senojo žemyno pirmenybių antrąjį divizioną. Pakeliui iki lemiamos dvikovos mūsiškės į savo sąskaitą įsirašė keturias pergales.
Pirmosiose A grupės rungtynėse Lietuvos rinktinė 2:0 nugalėjo Slovakijos komandą. Po to laukė mūšis su šveicarėmis. Jas mūsiškės įveikė 3:1.
Trečiojoje kovoje lietuvės užtikrintai 9:1 pranoko Vengrijos ekipą. Pusfinalyje teko priimti Kroatijos komandos iššūkį. Kroatės nugalėtos 3:0.
- Kokie tikslai rinktinei buvo keliami pirmenybėse Slovėnijoje? - „Vakaro žinios“ paklausė Dovilės Kuklienės.
- Tikslai buvo keliami labai aukšti - užimti pirmąją arba antrąją vietas, nes ne dažnai būna galimybė, kad į aukštesnį divizioną patenka dvi komandos. Tai mus įkvėpė kovoms, tačiau turėjome labai jauną rinktinę.
Nors viltis ir buvo įgyvendinti tikslus, bet suvokėme, kad jie gali būti tik teoriniai, nes rinktinė išvyko į čempionatą labai jauna. Praėjusiais metais turėjome brandžią rinktinę, o šiemet komanda buvo paremta jaunimu. Tačiau, kaip matome, jaunimas auga.
- Apmaudu, kad nepavyko palaužti prancūzių ir iškovoti aukso medalių?
- Rungtynės su Šveicarija, negaliu sakyti, jog pakėlė mus ant sparnų, bet parodė mūsų vertę. Tačiau po to laukė mūšis su Kroatijos komanda dėl patekimo į finalą. Rezultatas buvo teigiamas, bet žaidimas buvo prastas.
Pačios kalbėjome, kad net nesmagu džiaugtis. Pergalė buvo išvargta. Tačiau finale į kovą ėjome su mintimi, jog žaisime, kaip galime, be streso, nes žinojome, kad vietą kitame divizione jau užsitikrinome. Ir pamatėme, kad mums gerai sekasi, pradžioje net buvome priekyje prieš prancūzes 2:0.
- Galbūt tas žinojimas, kad kelialapis jau kišenėje, ir pakišo kažkiek koją kovoje dėl aukso?
- Rungtynėse su Kroatijos komanda žinojome, jog jei laimėsime, užsikabinsime medalius ir pelnysime kelialapį į antrąjį divizioną, jeigu pralaimėsime, kaip sakome, palaidosime visos vasaros darbą.
Tose rungtynėse perdegėme. Rungtynės vyko vakare, dėl liūties jos net buvo atidėtos, taigi neatlaikėme turbūt emociškai. Nors rungtynes laimėjome, jos buvo nesmagios. Kai grįžusios į viešbutį suvokėme, kad esame finale, beliko jame kovoti garbingai.
O kai dar matai, kad viskas pavyksta, pajauti dar didesnį pakylėjimą. Kalbant dėl aukso, manau, teisėjos mus šiek tiek nuskriaudė, vienu metu parodė tris korteles, o varžovės tuo metu baudė mus įvarčiais.
Tai šiek tiek „atšaldė“ mūsų auksines svajones. Tačiau viską vertinu labai teigiamai. Anksčiau finalus būdavome pripratusios stebėti iš šalies. Būna, jog stebi finalą ir matai, kad viena komanda pralaimi 0:10.
Tada supranti, jog susitinka ne lygiavertės ekipos. Taigi mes prieš finalą sakėme sau, kad einame į mūšį ir stengiamės, jog tokio rezultato nebūtų. Tiesiog norėjome parodyti savo geriausią žaidimą, ką mokame, juk viskas jau padaryta, lieka tik mažas žingsnelis. Siekėme žaisti savo malonumui. Ir tas malonumas parodė puikų rezultatą.
- Žvelgiant į turnyro rezultatus, atrodo, kad kelias iki lemiamo mūšio nebuvo sunkus.
- Kaip žinia, laiko pasiruošimui mes niekada daug neturime. Turėjome tik keturis savaitgalius. Prieš čempionatą turėjome išvyką į Baltarusiją, kur sužaidėme dvejas draugiškas rungtynes.
Buvo baisu, treneriai tikrai buvo „pakraupę“ (juokiasi). Atsirado spragų, kurias turėjome per dvi savaites iki pirmenybių starto pataisyti. Turiu pripažinti, treneriai (Maksimas Tarasovas ir Vaidotas Vaičeliūnas) tobulai atliko savo darbą. Kelias čempionate nebuvo lengvas.
Pirmosiose rungtynėse tik 2:0 įveikėme slovakes, kurios buvo laikomos vienos iš autsaiderių. Iš tiesų įsivažiuoti buvo sunku. Vengres įveikėme lengviau, tačiau tai joms pirmas turnyras. Dvikovoje su šveicarėmis siekėme revanšo už prieš 2 m. vykusią paskutinę mūsų tarpusavio dvikovą.
Tuomet jau pasibaigus rungtynių laikui jos pelnė pergalę ir mums užkirto kelią į finalą. Veikiausia pastarasis mačas ir buvo lūžis, kai pajutome pasitikėjimą savo jėgomis.
Negaliu nepažymėti trenerių indėlio. Jie tobulai parinko taktiką, kurios varžovės visiškai nesitikėjo ir tai nulėmė pergalę. Rungtynėse su Kroatija viskas susidėjo, visko jau buvo per daug. Pergalė pasiekta, bet „neskani“. Reikėjo sugrįžti į save, kad į finalą žengtume pakelta galva, mes juk finale!
- Žinoma, svarbiausia - komanda, bet ar esate patenkinta savo pasirodymu (3 įvarčiai)?
- Neabejotinai - komanda svarbiausia. Labai džiaugiuosi dėl jaunimo, kuris įsiliejo į komandą. Kai kurioms žaidėjoms tai buvo pirmas čempionatas ginant Lietuvos rinktinės garbę. Kalbant apie savo pasirodymą, esu patenkinta.
- Kiek metų jau atstovaujate Lietuvos rinktinei ir kiek dar planuojate ginti šalies garbę? Minėjote kartų kaitą, veikiausiai jau ne viena buvusi kolegė atsisveikino.
- Kartų kaita neišvengiama. Tikrai jau ne viena buvusi komandos draugė baigė karjerą (šypsosi). Į rinktinę atėjau 2002 m. Žinoma, buvo visko - ir pertraukų, ir grįžimų.
Puse lūpų kalbu, kad jau turbūt pabaiga. Tačiau, kaip ir visada sakau, tai priklauso nuo trenerių, ar reikia dar manęs, ar ne.
- Kas labiausiai motyvuoja vis grįžti į rinktinę?
- Juokais sakome, jog jeigu atėjai į žolės riedulį, tai tik su grabo lenta išneš. Rimtai kalbant, turbūt traukia pati kompanija, noras su ja pabūti.
Kai kurios jaunos žaidėjos mane vadina trenere, nes buvo laikas, kai joms vadovavau, o dabar tenka kartu žaisti. Supranti, kad rinktinėje jau prabėgo daug gražaus laiko, tad, atrodo, gal jau reikia atsisveikinti, bet sukaupta patirtis ir noras ja pasidalinti traukia vis sugrįžti į stadioną.
Kol treneriai norės, kol matys, kad galiu būti naudinga, turbūt dar tiek ir žaisiu už nacionalinę komandą.
- Kai vis dėlto nuspręsite išeiti, bus ramu palikti tokią atjaunėjusią komandą, tinkama pamaina užaugo?
- Žinoma, patirties stoka jaučiasi, bet jaunimas tai atperka darbu, to kartais pritrūksta man. Nemažai merginų negalėjo rinktinei padėti dėl motinystės atostogų, kitos - dėl darbų. Šiemet neturėjome 6-7 startinės sudėties žaidėjų. Taigi tai turėjo užpildyti jaunimas ir tai padarė sėkmingai. Manau, viskas būtų gerai jau ir be manęs (juokiasi).
- Manote rinktinė pajėgi kovoti aukštesniame divizione?
- Jeigu treneriams pavyktų surinkti visas geriausias šalies žolės riedulininkes, manau, rinktinė bus pajėgi kovoti gal ne dėl aukščiausios prabos medalių, bet dėl 3-4 vietos tikrai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą