S. Krupeckaitės vyras D. Leopoldas: "Didžiausia svajonė - stipri šeima ir vaikai"

Atostogas pora gali pradėti puikios nuotaikos - Panevėžyje vykusiame Europos dviračių treko čempionate S. Krupeckaitė iškovojo tris medalius - auksą keirine ir komandiniame sprinte bei bronzą sprinte.

Po puikaus šiemečio Europos dviračių treko čempionato tikriausiai pasimiršo ir Londono olimpinės žaidynės, per kurias neišsipildė jūsų lūkesčiai? – paklausiau D. Leopoldo.

Kaip galima pamiršti olimpines žaidynes? Tai – neįmanomas dalykas, tie įspūdžiai liks visam gyvenimui. Ne kiekvienas sportininkas turi galimybių startuoti olimpinėse žaidynėse, o dar mažiau žmonių iš jų rengiasi parsivežti medalį. Olimpinės žaidynės – nepamirštamas viso gyvenimo įvykis.

Londone turėjome psichologinių problemų, visi iš mūsų laukė medalių, atsirado didžiulė įtampa. Kažkur neatlaikėme spaudimo, gal ir aš kaltas dėl pasirengimo. Jeigu sportininkui nepasiseka – kaltas ir treneris.

Ar po olimpinių žaidynių turėjote laiko pailsėti ir galėjote ramiai rengtis Europos čempionatui?

Neturėjome laiko ilsėtis – porą, tris savaites pabuvome namuose ir išvykome į treniruočių stovyklą Kabarda-Balkarijoje rengtis Europos čempionatui. Siekėme pasirengti kuo geriau ir Lietuvos žmonėms parodyti, kad yra tokia sporto šaka – dviračių trekas.

Po tokio sėkmingo pasirodymo tikiu, kad atsiras daugiau vaikų ir jaunimo, norinčių minti dviračio pedalus. Vienas mūsų tikslų ir buvo kuo labiau išpopuliarinti mėgstamą sporto šaką.

Siekiate sukurti gerą sprinto mokyklą Lietuvoje, ar jums pavyksta įgyvendinti tai, ką esate suplanavęs?

Ta linkme mes ir dirbame. Iš karto stebuklų nebūna, reikia laiko. Todėl ir sakau – jeigu į treką ateis daugiau vaikų, trekui bus didelė paspirtis. Vaikus mes maloniai kviečiame ir jų laukiame. Dabar mano grupėje treniruojasi labai nedaug būsimų sprinterių. Skaitau komentarus, kad dviračių treko rungtys yra sunkios, bet sprintas, ko gero, pats sunkiausias.

Neužtenka turėti vien jėgos ir ištvermės, reikia turėti ir geras smegenis. Dar svarbu, kad jos būtų visiškai atsipalaidavusios. Tokį žmogų, galintį tapti žvaigžde ir rimtai rungtyniauti per pačias svarbiausias varžybas, labai sunku rasti. Geras, tikras sprinteris tėra vienas iš dešimties tūkstančių. Tokį sportininką sunku rasti.

Pusę mūsų dviratininkų medalių čempionate pelnė Simona Krupeckaitė.

Tai puikus pasirodymas. Nors jėgų kiekvieną dieną vis mažėjo. Tačiau Simona jų rasdavo, labai stengėsi dėl mūsų žiūrovų, atėjusių palaikyti Lietuvos dviratininkų. Tarp žiūrovų buvo ir jos mamytė, pirmasis treneris uteniškis Alvydas Surgautas.

Panevėžio trekas skirtas ne rekordams gerinti. Tačiau per komandinio sprinto varžybas Simona su Gintare Gaivenyte parodė savo geriausią rezultatą, jos taip greitai dar nėra važiavusios šiuo treku. Pasikeitus keitimosi taisyklėms, mūsų laikas važiuojant šiuo treku gana geras. Tempo lenktynėms šis trekas yra greitas, o sprinto – gana lėtas.

---

Buvo jaučiamas nerealus mūsų dviratininkų palaikymas, atėjo labai daug žmonių. Per tą didžiulį triukšmą G. Gaivenytė net negirdėjo starto signalo, buvo padaryta techninė klaida. Tačiau tai mūsiškėms nesutrukdė laimėti aukso medalių, nors buvo galima pasiekti kur kas geresnį rezultatą. Gana greitai, žinoma, ne taip, kaip per Londono olimpines žaidynes, važiavo Simona. Tačiau jai kiek nepasisekė asmeninio sprinto rungtyje.

Europos čempionate nedalyvavo daug garsenybių, ar dėl to jis nenublanko?

Tikrai ne. Ką tik vyko Pasaulio taurės varžybos ir visos komandos, žinoma, negalėjo vienu metu dalyvauti ir Pasaulio taurės varžybose, ir Europos čempionate Panevėžyje. Mes pasirinkome Europos čempionatą. Jeigu žiūrėtumėm rezultatus, kokie buvo pasiekti Kolumbijoje, tai moterų komandinio sprinto rungtyje nugalėtojomis tapusios anglės važiavo lėčiau nei mūsų komanda.

Europos čempionatas baigėsi, ką dabar darys jūsų vadovaujamos sprinterės?

Galvojant apie Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, mums būtinai reikia pailsėti. Aštuonerius metus iš eilės Simona be atostogų dalyvauja paties aukščiausio rango varžybose, todėl labai sudėtinga išlaikyti tokį tempą, reikia poilsio. Manau, kad dabar tas laikas atėjo. Jau dešimt metų nebuvau Omske, kur gyvenau ir aktyviai sportavau, buvau pasiekęs gerų rezultatų. Kai pradėjau treniruoti Simoną, penkerius metus visiškai neturėjau atostogų.

Dabar atėjo ramesnis laikas, todėl su Simona ir nusprendėme aplankyti Omską. Juk jame ji taip pat buvo prieš dešimtmetį. Vėl keičiasi dviračių treko varžybų taisyklės, neaišku, kokios rungtys bus įtrauktos į Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių programą, kokia bus atranka ir kiek ji užtruks. Kai viską žinosime, tada bus galima ir konkretesnius planus dėliotis.

Ar jums jau suteikta Lietuvos pilietybė?

Aš jos negaliu gauti pagal įstatymą. Dar dvejus metus turiu gyventi su laikinuoju leidimu, o po to bandysiu gauti Lietuvos pilietybę. Norint ją gauti, iš viso Lietuvoje reikia gyventi penkerius metus.

Visą laiką Simona galvojo apie jaukų šeimos židinį, nuosavą namą, tikriausiai ta svajonė jau išsipildė?

Taip, nusipirkome... sienas ir reikėjo baigti statytis namą. Dabar jau viską susitvarkėme, nusipirkome baldus, atšventėme įkurtuves – labiau norisi būti namuose ir čia treniruotis. Visą laiką sakiau ir sakysiu, kad Lietuvoje yra visos sąlygos parengti gerą sportininką, reikia tik noro dirbti. Nesakau, kad tos sąlygos yra tokios pačios, kokias turi britai, tačiau šių šalių negalima lyginti.

Ar po šiemečio sezono su Simona nesvarstote apie šeimos pagausėjimą?

Apie tai seniai galvojame, tačiau planus kartais būna sunku įvykdyti. Lauksim. Kai Simona susirengs tapti mamyte, spauda tikrai sužinos. Stipri šeima, vaikai – mano didžiausia svajonė.